Žaltys globėjas

Senovėje kiekviena lietuvių šeimyna turėjusi savo globoje žaltį, kurį jie kiekvieną sekmadienį susirinkę garbindavę. Jų rytinė malda būdavusi šitokia:

O, žalty meilingas,

Kuris turi galybę

Ant visų dienų,

Tave paskyrė Perkūnas, Šio viso svieto Perūnas, Globoti mūsų šeimyną. "Išlaikyki visus sveikus, Šiandien ir visados!

O, žalty, o, liūly,

Kurs myli lietuvį,

Mylėk visados,

Saugok mum nuo ligos, Duok derlingumą laukuos, Duok tarp save meilę tautos, Ėr visą gerą priduok, Mūsų visą žemę vaduok! O, žalty garbingas,

O, dievaiti meilingas,

O, žalty, liūly, vaduok Visa, ka prašom, priduok!

Vakarinė jų malda būdavusi šitokia:

Dėkavojame tau, meilingas žalty, Už suteiktas gėrybes ir dovanas. Dėkavojame tau suklaupę ant kelių, Dėkavojame tau, geras Dieveli, Būk tu meilingas, suteik ir rytojui Viso to, kiek davei šiandieną!

Prašome tave, duok ir kitą dieną! Žalty, žalty, suteik, suteik, Ko prašom! Visa priduok! Iš sunkaus vargo vaduok!

B.

Vieni žalčiai geri, kiti blogi; gerais žmonės vadina tuos žalčius, kurie gyvena namuose, o blogais, kurie gyvena miškuose. Kėdainiai.

Žalčiai, kurie gyvena namie, geri, kurie gyvena miškuose, blogi. Blogieji žalčiai juodos spalvos, gerieji — tamsiai žalios. Dotnuva.

Žaltys — geras namų saugotojas, kuris sergsti namus nuo perkūno, ligos ir Žmogžudystės. Dotnuva.

Kai kurie žmonės laiko žalčius namie (trobos kertėje) ir sako: „Jei aš to žalčio netekčiau, tai nebegyvenčiau". Ylakiai.

Jei žalti išneši iš namų, tai ir tas Žmogus turės išeiti iš namų. Vabalninkas.

Jei iš namų išsikrausto žaltys, tai kas nors iš jų mirs. Dotnuva.

Jei žaltys pasirodė seklyčioje, tai kas nors iš tų namų ištekės. Dotnuva.

Jei valgant ateina žaltys, tai jam reikia duoti maisto. Jei jam nieko neduosi, paspringsi. Vastapų sd., Aluntos vl.

Jei vaikai valgo ir prie jų atšliaužia žaltys, tai reikia duoti jam valgyti; jei vaikai neduoda, tai jie paspringsta. Miegėnų sd., Surviliškio vl.

Mano motutė pasakojo, kad pas jos tėvų tėvelius gyvenęs žaltys, kuris valgydavęs kartu su vaikais. Kai vaikai supykdavę ir suduodavę žalčiui per kaktą, tai jis suspausdavęs jam sudavusį vaiką, ir šis daugiau nebeliesdavęs žalčio.

Užrašė B. Butkevičius, Dotnuvos vl.