Apė bedna, žmogų, kurs savo sūnų negimusį velniui pardavė

Kad buvo venas žmogus labai bednas, iszvažėvo In girę malku parsivėszt. ftmė ir paklydo, pradėjo kėikt, sako: 'Kad nors vėlnes ateitu ir iszvėstu mane isz tos girios!' Ir atsirado vėlnes. klausė: 'Ko tu, žmogau, jeszkai? Ar paklydai jau?' Žmogus atsakė: 'Paklydau.' Tada vėlnes sako: 'Pažadėk man, ka, name nepalikai, tai asz tave iszvėsiu isz tos girios.' Žmogus prade klausinėt: 'Tai, ko asz nepalikau name, ar szunes ar kates ar gyvolio

kokio?' Bet vėlnes nesako, ko nepaliko, tik vis sako: 'Pažadėk

.i *

m<1n, ko name nepalikai.' hmė žmogus ir pažadėjo. Tada vėlnes sako: 'Tai piauk savo mažiiiką pirszlą biskutį, ö sü tu kraujii |»arasz^k män, tai asz tave iszvėsiu isz girios.' kmė žmogus ir insipiėvė, paraszė raszta, 6 vėlnes ta, raszta paėmęs inside in kepurr. pasküi žmogų iszvedė isz girios. Žmogus parvažėvęs rado sūnų užgimusį, tada levas labai nusiminė, kad jaü sävo sūnų negimusį vėlniui pardavė. Tas vaiks teip greitai auga, užaugės iki aszlüniü mėtu pradėjo ait in klesas. Ale vis kada tik namo parvažidje, tai vis klausė: 'Tėveli, kö tü tėp labai visadös smütnas* Kaip tik asz parvažidju Isz iszkalos, tai tü tada pasidarai suvisai 1 smütnas.' Bėt levas jėm nesako. Vėl iszvažėvo studentas atgal m klesas. Vel parvažėvęs klausė: 'Tėvėli, pasakyk man tiktai, ko

4) Vgl. Zur Gramm. § 84.

Digitized by Google

tu teip buvi smütnas.* Ö jaü sunüs paslöjo kleriku. Vis teus nesako, ko jis tėp smütnas.

Hrl veną sykį prispyrė sunüs levą, käd pasakytu, kn tėp >mutnas. Tons tada pasakė savo sūnui : *K«į asz nebūsiu smütnas, kad asz tave negimusį velniui pardaviau/ Paklausė sunūs: 'Tėveli, kokium späsabu pardavei mane velniui f Tada teus pasakė jem : Am buvau (Orioj ir paklydau, paskui ėmiau sakyt «Käd nur» mane velnes iszvėstu isz lös girios ». ir atėjo. Lepė impiaut mano pirsztą mažiuką ir pasiraszyl, asz impioviau, pasirasziaii ir sudaviau tus rautui jėm.' Atsako sunūs: 'Tai neko1), Asz partiesiiu *ivo rasztūs isz peklos.' Nuejes klerikas im bažnyezę pasiėmė stulą krapylą žrakę szvėntą ir szvėntįto vandenio butelį ir i-jo im peklą. Ėjo pėr ta, gire, kiir jo teus buvo paklydęs. Intejo tabai toli in girę, 6 jaü buvo vakaras. Nekaip neprieina lauko, tik rado vidun girios mazą grineziuke. Intejes neko nerado, tiktai seną In.bą, praszosi klerikas ant nakvynės. Ta bobutė sako: Mano melas, negaliü tave priimt ant nakvynės: pareis mano dvylika sunu. o vens vyriauses, vardü Dimijonas, je visi razbainįkai, ims ir uimtisz tave.' Bet jis insipraszė, sako: 'Kad ir u /mus z, tai nČko'j, vis rozą mirt reiks.' Tada bobutė uzkiszo jį iii pėeziaus. Naktį apė d\ \ liktą adyną parėjo dvylika razbainįku, tujaüs vyriauses sako: 'Cze Zmogi'na smirdi.' O bobutė sako: 'Vaikeli, mažu imngti ülmuszei : tai tavo rankos ar drabu/is kruvinas, tai tau smirdi.' Atsakė razbainįkas: 'Szėnde neko neuZmusziau'. Bet vt$zdams lindo in užpeezkį, rado ir iszsitr.iukė t.> kleriką. Tujaüs pasėmė1 szlegą ir nori ddt in galvą. Ale klerikas pradėjo praszytis, paskiii pamėlęs szlegą razbainįkas klausė: 'Kurgi tu aini f Atsakė klerikas: 'Ainu im peklą savo ras/tu parsineszt. b<> mane tėvas negimusį panlavė velniui.' kNii , lai gerai, kad tu aini im peklą: tai paklausk, kap man pö smėreziui bus.' Davė vakarenę. IVrnak\ojo. Ant rytojaus ir püsry ežius davė ir le|>ė tik neužmirszt (Mklaust, kaip jėm bus pö smert , ir lepė grįsztant U teil. Kaip nuėjo im |M»klą, rado venas duris. Atidaręs tais neko nerado. Kjo m kitą staneiję ir vel neko nerado. Intejo in trėezę , rado kelis velnius; kaip paszventino , tojaus te iszbego. Nuejes toliau

i Tgt. S. t74.

1 D. i |»o«.iėm*. Vgl. Zur Gramm į 5«

Digitized by Google

nu pėkhj rädo kibai daug velniu. Kaip emė szvėnlįl, pradėjo x elnei rekt: 'Neplikyk akiu! neplikyk akiii!' Ö jis sakė: Alidukil mano raszlüs, (ai asz jums neko nedarysiu/ Ale lasai, katras turėjo lus raszlüs, neatidavė. Tüjaüs suriko Leei peris : 'Mėskit Uį , katras turi tus raszlüs, ant Dimijono lovos/ O tä lova priklota brilvu ir peiliu , ö pėr tarpus ugnis aina. Paskui paklausė klerikas: 'Kas tas yra per Dimijons?' Jėm velnei nenore pasakyt. Kaip emė vel szvėnlįl, vel velnei rekt pradėjo : 'Akiu neplikyk, ūkiu neplikyk !' 'Pasakykit man, kas tas per Dimijons. tat neplikysiu/ Pasakė jėm velnei sustoję, kad f r girioj venoj dvylika razbainįku, ö vyriäuses vardu Dimijonas; tai dėl jo szita lo\a būs pö smėrl. Ö dabär lus rasztiis tas vėlnes, katras turėjo, <•>!>- damas isz kepurės iszėmė ir mėtė jėm pö kojų. Pasiėmęs klėrikas raszlüs ir grįžo namo. Ale vel užėjo pas U\ razbainįką. Klause razbainįkas: Kokium spasabu tau raszlüs atidavė?' Klerikas sako 'Kaip pradėjau akis jem sü szvenlü vandeniu plikyt, tai je pradėjo rekt «Neplikyk akiü». Pasküi suriko Leeiperis «Meskil ta, katras lüri raszlüs, an Dimijono lövos». Tüjaüs vėlnes rasztus man nūlrenkė pö köju.' Pasküi razbainįkas klausė: 'Yoigi, koke ta lova?' Palikė jėm karikas: 'Ta löva pilna britvu ir peiliu, ir ugnis pėr tarpus aina.' Nusigando razbainįkas ir sako: 'Ar negali tü män dul pakulą, f Klerikas atsakė: 'Aiinė in girę, ir imk sa>o tčį obelinę szlegą/ Nuėjo in girę toli an tokio kalnelio, ir bu\t» netoli kėlės. Klerikas paėmęs szlegą inkasc in žėmę, o kotą paliko laukė, ir lepė vandenį nėszt sü bürna, säko: 'Kol būs balutė, lai melskis, ö kaip būs sausa, lai vel nėszk/ O razbainįkas praszė, kad lik jo neužmirsztu.

Klerikas ejo namö sü räsztais. Parėjęs namö parėdė tėvui, kad jaii alsėmė '] rasztus. Tėvas džiaugėsi , kad sunūs jau jo. Pasküi sunūs pastojo künigu, loliaüs pö keliu melu pastojo b\- skupu. Jaii iszėjo keli mėtai, ir užmirszo jis U\ razbainįką. Veną rozą važioje las byskupas pėr ta, girę, ir pakvipo jem obulei. U buvo žėmos ezesas; žino. kad nekur žemą obulei neauga. Siunczc savo kuezėriii atnės/.l obüiiü, sako: 4Czo kür nors tur but obüliu, män lėp labai kvėpa.' Kuczėrius nuėjo, rado. alė negalf nuskint.

4 j D. i. atsiėmė. Vgl. S. U9 Anmerk. t. i) liei wiederholendem Sprechen negali.

Digitized by Google

Szauke bvskupą. byskupas päts atėjės rado dėdelį jau žilą pasenusį. Klause bvskupas: 'Kö tu eze klupai?' Dėdelis atsakė, sako: \\sz buvau razbainįku, tai mane venas klerikas eze ant pakulos pastatė, alė turbūt numirė, kad mano neateina paleist.' Atsiminė byskupas. kad jis pats pastatė. Pradėjo jis spavedol : kaip lik grėką pasako, tujaüs obulys nupula , ir visi olmlei nupula, 6 du oo virszunės nepula. Klause bvskupas, — Ih> mato, kad da du grėkus turi, — sako: 4Ar neu/muszei tėvo f Sako: 'L'žmusziau.' Atgal vėl klausė: i)a sakyk veną.' Kazbiiinįkas sako: 'Neatsimenu.' Bysku|>a> sako : 'Ar neiižmuszei kokį byskupą'' Tada atsiminė, sako: 'LIžtnusziau.' Tujaus ta obelis pagriuvo, ir dėdelis m durnus [Kit \ irto ir prapulė, ir buvo szczėslyvas.