Apie tris brolius

Gyveno trįs broliai: du išmintingu, trečias kvailas. Tūvas mirdamas paliko vienam sūnui šunį, kitam katę, o mažamjam, kvailiui — kulę. Vyresniuoju broliu pardavė šunį ir katę ir daug gavo pinigų. Mažasai kulės nepardavė ir vis sakė: ,„Man susitaikįs." Ir po kiek laiko visi trįs broliai išėjo iš namų.

Eina, eina ir pamatė trobelę; aplink trobelę buvo daržas ropių prisodintas. Išmintinguoju broliu siunčia kvailąjį brolį ropių rautų. Kvailasai intšoko daržan, rauna ropes ir meta kruvon, rauna ir meta. Broliai apsigandę rekia ant jo: ,,Eikš graičiau, da tu čia bėdą užtrauksi ant musų!"

— ,„Aš tąs raunu, kur raudonos, aš tąs raunu, kur raudonos!" — ir vėl rauna ir meta. .

Tuo tarpu iš trobelės iššoko laum6-ragana, sugavo visus tris brolius ir uždarė pakrosnin.

Laum6 buvo vyresnioja duktė senės laumės-raganos. Kitiedvi dukteri su močia buvo išskridusios vakaruotų.

Palaukėjus truputį pakilo audra, vėjas.... Atskrido, atuž6 laum6-ragana.

— „„Žiurek, mama! — suriko dukt6 — sugavau tris meitelius: bus mėesos!...."

— ,„O kurgi?" — paklausė ragana.

— ,,Uždariau pakrosnin!"

Laumė-ragana liepė dukterei iškepti vieną brolį ir vėl išskrido. Vyresnioja laumyčia atadar6 pakrosnį ir meiliu, laiba balseliu paklausė: ,,Ar esat ben vienas, broliukai?"

— ,„Esam, esam!" atsakė kvailys.

Broliai apsigandę liepia kvailiui tylėti, o tas neklauso ir da kartą suriko; ,,Esam, esam!"

— „Išlįskit ben vienas, broliukai!" sako laumė. — „„Lisk tu, kvaily!" sako broliai ir išstumė kvai-

Igjį

Laumyčia nuprause kvailį tynėje*), įsodino gražian vežimėlin ant priekrosnio ir sako: „Atsigulk, broliuk! aš tave pavažinčsiu."

Kvailys, nors kvailas, vienok suprato, kad laumyčia nori jį pastumti su vežimėliu krosnin ir iškepti. Jisai gulas visaip: tai skersai vežimėlio, tai kraivai ir vis sa- * a aš, panyt', nemoku, kad aš, panyt', nemou!

Tada pali atsigulė vežimėlin ir sako: ,,Va, šiteip, šiteip!"

Kvailys 6m6 ir pastums ją krosnin, o pats parėjo ir palindo pakrosnin. Auštant parskrido laum6-ragana su dukterim, atsidar6G krosnį, išsitraukė laumyčią — jos nepažino, — sučdė ir išskrido pasaulėn žmonių gaudytų. Išskrisdama liepė vidutinei vukterei iškepti kitą brolį. Ir su ja teippat atsitiko. Močia parskrido ir su- 6d6 kitą savo dukterį. Neradus sučstųjų dukterų tarė, kad jiedvi išskrido pasaulėn vakaruotų, arba žmonių gaudytų. Trečią dieną priėjo eilia jaunajei dukterei šeimininkauti, ' Laumė liepė jai iškepti trečią brolį ir išskrido. — „„Išlįskit ben vienas, broliukai!" — prakalbėjo ji laibu balseliu.

Ir vel broliai išstumė kvailį. Kvailys gulės skersai vežimėlio ir vis sakė: ,„Kad aš, panyt', kitaip nemoku!"

Laumyčia norėjo parodyti kvailiui, kaip reikia atsigulti vežimėlin ir pati atsigulė. Kvailys pastumė vežimėlį krosnin, o pats parėjo ir palindo pakrosnin. Parskrido laumė-ragana ir sučdė savo paskutinę dukterį. Baigiant valgyti kažinkas sublizgėjo. Laumė pažino jaunės dukters žiedelį ir pradėjo raudoti: ,,Tai aš visas savo dukteris suedžiau!.... Aš jiems parodysiu! išnaikįsiu visus juos, kad jų n6 veislės nebeliktų!...... „

Ji atadar6 pakrosnį ir tar6 laibu balseliu: ,,Ar esat čia ben vienas, broliukai?"

Kvailys atsiliepė: ,,Esam, esam! ką veiksim nebuve!"

— ,„Išlįskit ben vienas, broliukai!"

*) cine Wanne.,

— ,„Ogi išsitrauk, kad nori!" atsiliepė kvailys,

Laumės ir lenda, kiša galvą pakrosnin. Kvailys kad davė jai per galvą su kūule, ir užumušė. Dabar broliai išlindo iš pakrosnio ir keliauna toliau. Kvailys pasičmė nebgyvą laumę ir gražią su varpeliais priešdengtę (žiurštą). Broliai lieps jam palikti, sako, kad gali but jiems užtatai atsakymas, bet kvailys nė klausyti nenorėjo.

Broliai eina, eina. '"Užėjo naktis. Jie inlipe miške medin, kad pernakvotų. Naktij' atvažiavo žmogžudžiai puikiais arkliais, gražioms karietoms, apsitaisę brangiais rubais. Ir sustojo po tuo medžiu, kur sėdėjo intsilipę broliai, ir susikurė sau ugnį. Virčjas prikaitė katilėlį ir verda košę. Kvailys suskambino su priešdengte. Broliai liepė jam nutilti, bet jis dar labiaus suskambino ir numetė laumę. Žmogžudžiai išsigandę pradėjo begti. Virėjas pagailėjo košes ir sugrįžo atgal. Prie košės pamatė kvailį. Tas sako: „Ar gardi tavo košė?"

— „Dar neragavau'' — atsak6 virėjas.

— „Tai išsižiok, duosiu paraganti!"

Virėjas išsižiojo, kvailys ir nupiovė jam liežuvį. Virėjas balbatuodamas ar neims bėgti! Žmogžudžiai da labiau apsigando ir pradėjo da graičiau bėgti. Tada kvailys iššaukė kitus brolius iš medžio. Jie su6ūmė visus arklius, karietas, pinigus, kuriuos žmogžudžiai paliko, parvažiavo namo"? ir laimingai gyveno. (Užrašė Didžiulytė iš Andrioniškio, Ukmergės pav.)