Apė Laumes

Laumės turčdavusčs geležinius nagus, su tais nagais užplakdavuses žmonis. Ir po šei dienai alksnių krūmuose suauguses kernas vadina ,,laumės rykštės."'

Laumės, kaip pasakoja, gyvenusės miškuose, didžiuose tankumynuose. Budavę koželkos*), kur laumes plaudava drapanas ir pačios mazgodavos. Lietuviai, mūsų probočiai, didžei laumių bijodavę, nes jos mokčdavuses užvarduoti, nulemti ir t. t. Jaigu pirtis rukydavę lietuviai, kada visi išeidavę, ateidavuses laumės ir perdavuses. Naktimi teipogi bijodavę laumių. jaigu vieną atrasdava, nugaluodava, nukutidava, sugnaibydava, o jai ne, tai padėdavuses nudirbti darbą ligi pusnakties, ale jaigu pritrukdava, tai nugaluodava tą ipatą.

*) šoželka.

Vieną kartą subatos vakarą, kada visi išsipėrė, suvėja laumės pertis. Vienas vaikinas, norėdamas panaravoti, nuvėja į priepirtį ir susiperdė, prasidaręs pirtį. Laumės pradėja vytis, vydamos vien' šaukė: ,,stipin' duri, stipin'-duri!" Vaikinas, norėdamas graičiau trobą pasiekti, šoka par tvorą; už tvoras buva akččes, ant akečių vaikinas ir nusidurė, o laumės vėl sugryža į pirtį.

Kitą syk' buva toks atsitikimas. Kokia ten ukinįką berniukas išjoja arklių ganytu, aina „Isos dainuoganda vargšas — kur bėgt', kad jau pamatė jį!.... Girdėja, kad jo senuolis šnekčėdava, kad reik' apsigriežt' su raktu ap6 savį, o nieks ne prieis. Bernioks teip ir pada r6: pajem6 gelažinių raktą ir apgriež6 ape savį didį ratą; pats atsistoja vidurij' rata. Kada laumės atėja, vi durin rata negalėja prieiti — nedrįsa paržengti rubežių su raktu užbriežtą. Laumės buvuses gražios jaunos merginos: jos visaip' berniuką vilioja pas savį, noredamos pagriebti. Viena laumė truputį parženge užbrežtą rubežių, berniukas capt tą ir įtraukė į vidurį: Laumės — prašyti sava draugelkos, bet berniukas neb'palaidė. Okada laumės liudnai atsitolina, berniukas, jodamas namo", užsodina ant arklia, įdėjąs į gelžinius, ir parjodina namo'. Namiškiai laumelei nukirpa čiuprą, nupjaustė nagus ir prirakina gelžiniais pr6 girnų kamaraitej. Laumė, girnas sukdama, maitinos vandens garu, daugiau nieka ne valgė. Kamaraitėj' buvo langelis; laumės subato' eidamas į pirtį, kalbėdavos' su draugelka.

Viena močeka parsekioja sava podukrą: liepdava suverpti dauge!' ant dienos, o kad nesuverpdava, tur6- (lava par naktį verpti. Kartą subatos naktij', lig vienuoliktos valandos vakara verpdama, išgirda bildėsį pre durų: atidarė duris, o didis buris laumių suvėja į vidų, su jom drauge ir apsisnarglėjus viena laumė. Kitas laumės liepė suarglinę pabučioti, — prižadėja visą verpalą suverpti. Ši — ką daryti? — pabučiava snarglinę. Ciupt laumės verpalus pajėmė ir par adyną viską buva suverpuses, 0 močeką nuburė ant paralyžiaus.

Kitą kart' vienam kaime gyveno našlė, turėjo vienutinį sunelį apė vienų metų amžiaus. Kartą grėbda-

==701——>

ma šieną užmirša sava kudikį, pagal kupstą užmigusį. Vėlai pargryžusi namo" atsiminė sava kudikį ir norėja eiti, bet bijoja tamsoj' naktij' laumių, kad nenugaluotu. Vienok? gailedama, išėjus į pakluones, klausėse ir išgirda lilevimą laumių. Nusigauda nabagė, bet kur bėgtt Gražei girdžiase, kad laumės liuliuoja: „učia liulia, čiučia liulia, uiča-uiča — mažulėlis, uiča-uiča varguolėlis! šilkuose suvystytas, lopšelij' guldytas...... B Ryta dienaj' auštant, žmona skubinos pas kūdikį, nes laumių neb'girdėtis — ji ne bijoja. Nuvėjus, rada kudikį suvystytą šilkuose, lopšis iš liepos žievių, vidus minkščiausei ištaisytas, šilkais išklotas, kudikis ramei miega. Džiaugdamos žmona parsinešė kudikį ir visas gėrybes, kokias rada. — Apė jos laimę pasklyda garsas po visą kaimą. Turtinga kaiminka dantimis griežė, kad anai, tokiai biednai, toki laimė — o kas gi su mana vaikui ir didesnis, gražiau paredytas.... Autrą dieną nunešė sava kudikį, pas vieną kupstą paguldė ir nuduodama užmiršimą, parėja namo'. Naktij' iš6ja klausytis: girdžia, kad laumės lilioja: čiučia liulia mažuolėlis, čiučia liulia tyčiuolėlis, su žarneliom suvystytas, su žibučiais apkaišytas" — ir balsas laumės ne buva linksmus, bet rustus. Džiaugėsi kaiminka, kad ir jos kudikiui bus, gal', didesnė laimė. Ryta, dienai išaušus, dumė linksma pas sava kudikį — bet ne teip buva: atrada liepas žievių lopšelij' kudikį sugnaibintą, žarnelioms apdraibytą. Ir iš pavyda parsinešė žmona nuliudusi nugalabintą vaika lavoną. (Pran. Narvydas iš Trum paičių).