Apie devynis brolius ir jų seserį Elenytę

Buvo devyni broliai ir sesuo Elenytė. "Tėvai mirdami paliko sunums po kūmelį, o dukterei kumelę, motyną šitų devynių kumelių. Broliai išvažiavo kariumenčn, Elenytė atliko namie. |

Ilgai ji laukė brolių: perėjo devyneri metai, o jų kaip ner, teip nėr. Tada ji pasikinkė savo kumelytę ir išvažiavo brolių jieškotų.

Važiuoja, važiuoja ir nežino, ar toli dar jos broliai, ir užgiedojo: ,,„Sužvengk, kumelėle, sužveng, juodbėrėle: kur tavo devyni suneliai, tę mano devyni broleliai!"

Sužvingo kumelėlė ir Elenytė iš tolo, iš užu šimto

mylių, išgirdo devynių kumelių žvengimą. Elenytė nu. važiavo ton pusėn, iš kur girdėjo žvengimą. Važiuoja ji pro didelį mišką, žiuri — atbėga kiškelis ir sako: „„Elenyt', pavežek manę — atsiveja manę šaulys su skalikais!"

Elenytė paem6 kiškelį ir indėjo vežiman. Skalikai prabėgo pro šalį. Važiuoja ji toliau ir privažiuoja laumę. Laumė važiuoja geldoje kiaulę pasikinkius, žarnoms insivadelėjus, biauriais apsitaisius skarmalais. Važiuoja jiedvi toliau ir privažiuoja dvi upi: Laumės ir sako: ,,Elen', Elen", eiva „pasimaudytų! Šita upė pienu teka, ana krauju "verda To

O kiškelis sako: ,„Elenyt', neklausyk laumės: šita upė krauju verda, ana pienu teka!"

Laumės papykus griebė ir išsukė kiškeliui kojytę. Bet Elenytė nepaklausė laumės ir nėjo maudytųs. Važiuoja toliau ir vėl privažiuoja dvi upi. Vėelek laumė šaukia: „Elen', Elen', eikš maudytųs! Šita upė pienu teka, anoj krauju verda!"

Kiškelis sako: „Elenyt', neik: šita upė krauju verda, anoj pienu teka!"

Laumė papykus išlaužė kiškiukui kitą kojytę, o Ėlenytė paklausė kiškiukio ir nėjo maudytųs. Vėl važiavo toliau ir vel privažiavo dvi upi. Kiškiukas vėl nelaidė Elenytės maudyties. Laumė išlaužė jam trečią, ketvirtą kojytę. Ant galo, nusukė galvytę ir kiškiukas numire. Vel privažiavo dvi upi. Laumė Elenytę vadina kraujo upšn maudytųs. Bet nebebuvo, kas persergti Elenytę, ir ji nuėjo su laume maudytųs. Laumė graičiau iššoko iš upes, užsivilko Elenos rubus ir intsėdo jos vežiman. Elenytei nebuvo ko daryti. Ji turėjo užsivilkti laumės skarmalais, intsisedo geldon ir važiuoja. Laumšė storu balsu sugiedojo: ,„Sužvingk kumelėle, sužvingk juodbčrėle: kur tavo devyni suneliai, tę mano devyni broleliai!"

Kumelėlė nepaklausė laumės ir nesužvingo. Laum6 liepė Elenytei užgiedoti. Elenytė sugiedojo įr sužvingo kumelėlė. Sužvingo devyni kumeliai viškai ne betoli. Laumė ir nuvažiavo ton pusen. Broliai jos nepažino ant drapanų, tarė, kad jų sesuo, bet labai stebėjos: jų sesuo, Elenytė, buvo labai graži, o šita tokia

| — 175 — baisi, druta. — „O čia mano piemeneė!" — pasakė laum6 ir parodė broliams Elenytę.

Broliai jos nepažino, bet jos veidelis priminė jiems seserį, ir jie norėjo priimti ją ruman. Laumė neleido, sako, kad jinai eitų naktį arklių ganytų. Broliai pasodino laumę užu stalo, mylėjo ją, midum, vynu girdė, o Elenytė nučjo arklių ganytų. Elenytė ganydama arklius verkė ir gailiai dainavo: ,,Laumė-ragana midų, vyną geria, broliu sesiulė žirgelius gano!"

Paskui vel žiurėdama ant mėnesio pilnatį uždainavo: „„Oi, menuli, menuleli, pasakyki manei jaunai, ką danguj" beveikia mano tėeveliait"

Ir mėnulis jai atsakė:

— Tavo tėvelis midų, vyną geria, Tavo motutė gijas daro!

Laumė-ragana išėjo ant priebučio ir suriko drutu balsu:

„,Tavo tėvas mčšlą mčžia, Tavo močia skiedras renka!"

Broliai išgirdo Elenytę dainuojant — jiems labai patiko tos dainos, ir kitą naktį vyresnysai brolis nuėjo draug ant arklius jos dainuojant paklausytų. Bet jis grait užmigo ir nieko negirdėjo. Kitą naktį nuėjo kitas brolis. Tasai teipat užmigo ir negirdėjo dainavimo. Teip 6jo visi broliai iš eilios, bet nė vienas negirdėjo. Ant galo prėjo eilia jaunesniamjam broliui. Tas atsigulė ir apsimetė miegas. Tada Elenyts pradėjo, kaip kasnaktį, verkti ir uždainavo:

„Laumė-ragana midų, vyną geria, Brolių sesiul6 žirgelius gano!" iš Paskum brolis Elenytei sako: ,,pajieškok man galvą

Elenytė jieško jam galvą ir jis pajuto, kad iš jos akių ant jo galvos ašaros krenta. Tuo metu kažinkas sužibėjo ant jos rankos, ir brolis pažino Elenytės žiedelį, kurį jai buvo motut6 palikus. Brolis nustebęs paklausė, iškur tas žiedelis? Elenytė visa jam apsakė. Ant rytojaus broliai ištep6 kumelę degutu ir pastatė prie durų. Paskum nuėjo ant laumnę ir sako: „Einam, sesiul', po sodą pasivaikščiotų!"

Laumė išėjo. Pamačius arklį po durų suriko: ,,kogi čia toji kumelė stovi?"

Broliai atsakė: „„sušerk jai, sesiul' su ranka, tai nueis."

. Laumė sušer6 kumelei, ir. jos ranka prilipo. Broliai sako: ,,„šerk su kita ranka, tai toji atšoks!''

Laumės sušerė, ir kita ranka prilipo. Ji spyrė su koja — ir koja prilipo; spyrė su kita, ir kita prilipo. Broliai sako. ,šerk, sesiul', su pilvu, tai atšoks rankos ir kojos!"

Laumės sušerė, ir visa prilipo. Tada broliai sako kumelei, kad nuneštų ją ten, kur saulė neužušviečia ir vėjas neužupučia, joks žvėris neužeina, joks paukštis neužuskrenda; paskum, kad vyno upėje nusimazgotų ir šilko pievoje išsivartytų ir pagrįžtų namo"

Kumelė teip ir padarė, o broliai ir sesuo laimingai gyveno ir dabar tebegyvena, jeigu da nenumirė. (Užrašė Didžiulytė iš Andrioniškio, Ukmergės pav.)