Laumės, dangus griuv'

Vakare, saulei nusileidus, nei austi, nei verpti negalėdavo. Jei kas ilgai verpia, tai sako: ,, Ne verpk ilgai: laumės apniks, nė verpti neturėsi ko duoti," arba kitaip dar sako: ,,verpk, verpk, ar neateis laumės tau beverpiant, neužteks ir samanų."'

Viena mergaitė pasiliko ilgiau, kaip pagaus Laumės nešties kalvaratus (ratinelius, ratiniukus), o ji pagavo nešti pakulas iš viso sodžiaus, kad Laumės užtektų verpti ligi saulei patekant, o jeigu pritruktų, tai žarnas jai ižraižytų (išskrostų) ir suverptų. Sunešė visas pakulas, pamatė, kad jau baigia, ji įbėgo į triobą ir suriko: ,Laumes! bėgkit graitai: dangus griuv!" Laumės skubinai išbėgo. O ji atvartė kėdes augštielninkas, o jos (t. y. Laumės) nebegali atsiversti. Daugiau, jos išeidamas sako: ,(Tavo laimė, mano nelaimė, butumime tau žarnas išverpę."

Laumes išėjo su kedėmis ir kalvaratais. (uo savo mamos Malavenuos', Šaul. pav.)