Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Kad kitą kartą teip buvo. Viena žmonelė turėjo dukterį. Ji dirbo laukę. Saulė nusileidė ir ji turėjo skubinties namo".
Pirmiaus, saulei nusileidus, negalėdavo Airbti lau kę. Nors darbą pradetumei, mesk jį ir eik namo", o Laumės pabaigdavo.
Jeigu, saulei nusileidus, pradedi linus rauti, tai Laumės nuraudavo gražiausiai ir sudėdavo.
Šita žmona grįždama iš lauko, mergičkčlę paliko laukę. Parėjo namo", norėjo pažindyti savo kudikį, tik atminė ją laukę palikus. Eiti į lauką bijosi, o jai pačiai širdį skaudu, nebesitveria; iškišo iš triobos galvą, išgirdo tik:
„Čiučio — liulio užmniršuolėlė, Čiučio — liulio palikutėlė, Čiučio — liulio šilkuosę, Čiučio — liulio kaspinuosę."
Naina ant ryto, randa šilkuosę, kaspinuosę aprėdytą.
Kita jos kaimynka, turtingesnioji pamatė teip aprėdytą ir klausia: „Iš kur tu aprėdei?" — ,,Palikau laukę ir apred6ė man Laumės." Gaspadynė bagotoji (turtingesnioji) paliko tyčia savo vaiką. Vakarę, iškišus galvą pro duris, klauso, tik girdžia liuliuojant:
„Čiučio — liulio tyčia paliko, Čiučio — liulio tyčia paliko."
Nain' ant ryto, žiuri: kaulai nugriaužti, vaikas iš- "draškytas po vieną sąnarį, o kaulai doklę sudėti. "Tai už tą, kad tyčia paliko. (uo tos pačios).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, Nr. 48
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
