Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Vėną kartą gyvena sodo' dve moteriškas; vena buva gera, o antra užvydelninka. Geroji moteriška buva labai bėdna, turėja sau uždirbti duon4: veną kartą su sava mažu kudikiu išėja rugių rišti; dirbdama par kiaurą dieną, užmirša suvisu savą vaiką. Parėjuūsi vakare namo' nusiganda priminuusi, kad vaiką palika lauke: ,,jau dabar — saka — laumės nusmaugs mano kudikį...." Bėg' į lauką nuliudusi, gird? pagirė' laumes beluluojant: „22, aa, mana vaiks", ir bije motyna arčiaus eit, kad laumės ne apstotu — krita ir ne gyva. Nuo ryta atsikėlusi, beg' į pagirį ir atrand, po beržą lopšelį pakabytą, 0 lopšelij' atrand sava kudykelį skane be mėgtantį, auksu apipiltą ir graže paredytą; iš džiaugsma ne žina, ką daryti: pakvėč' susėdę ir parsineš' rankuos' vaiką su turtais. Susede iš piktuma ko ne sprogsta! Sulaukė vakarą, parėda sava kudykį graže ir neš' į pagirį; pati palikusi parbėg' namo", atsisokusi bėg' paklausytė, kaip laumės sup"? jos kūdikį ir girda: ,„aa, aa, meškos vaiks." Nekantri mislija dėl ko ne liuloj'. , aa; aa, mano vaiks!" Led' tik sulaukė aušros, bėg' susėdes kvėsti: ,,„eikiam, eikiam: padek šendienąę muno vaiką parnešti; laumės tur' but" ne mažiaus. auksa palika." Atein' į pagirį, raud' beržą sulaužytą ir vaiką sudraskytą, o žarnas apė medį apvyniotas. (No kun. Rymavičiaus Šakinave,
aulių pav. užrašė A. Pogodin.: „Zyvaja Starina" 1894. p. 255).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 2 dalis, 1904, Nr. 50
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
