Apė laumes ir kudikį

Kada tai, pasakoja, senovėje kad vienas ukinįkas neturėjo ilgą laiką vaikų, ale j6 senatvėje suūsilauks vaiką, tą vaiką jau kiek ten paaugino. Atėjo laikas piutės, išėjo jėdu rugių piautie ir išsineš6 drauge tą vaiką in laukus. Kaip kitą syk biednai buvo, tai neturėjo pas ką paliktie, o kad pjovė per dieną, toj motina nuvėjo namo" virt vakarienės ir sako: „tu, kaip sustatinesi rugius, tai parnešk ir vaiką," o tas ukinįkas, sustatęs tuos rugius, vel skubinosi prie gyvulių ir pamiršo tą vaiką, ipač kad da jė buvo nepapratę vaikų augjįt, tai abu ir pamiršo. Kada parėjo namo, tada jis atsiminė, kad jis tą vaiką pamiršo. Kaip kitą syk šniurais laukus laikė, tai buvo tolymi laukai: aina motina to vaiko jėškot, be ainant jau ją ir aptemė, ale klauso, kad jūokiasi mergos, ap6 tą daiktą, kur jos vaiks, o tos mergos tai buvo laumės. Atbėgo pas tą vaiką, žiuri — jos tas vaikas visas apredytas šilkuos' ir net visas kvietkom apdėtas. Tą vaikutį pajemus, parsinešš namo" sveiką. Dažinojo ap6 tai susiedka: ji kitą dieną nunešė savo vaiką in lauką ir paliko, kad ir jos vaiką aprėdytu, o vakare jau ji aina to vaiko parsinešt. Atėjo pas tą vaiką, žiuri, kad jau vaiks negyvas, visas sudraskytas ir apklotas rugienom: ji anai pavydėjo, tai už tai laumės jos vaiką pasmaugė. (Mo Jono Kamaraucko, Ožk.)