Apė stebuklingai gimusį karaliunę, momkinuką ir laumės dukterį

Buvo toks karalius su pačia, jėdu neturėjo vaikų; važinėjo visur, kaipo karalius, pas daktarus, niekur pagelbos negavo. Ale viens daktars atsirado, duoda šiokią rodą karaliui; sako: ,„viena adyna numegzdįk šilkų tinklą, nuveik taj pačia adyna in mares, su tuom tinklu pagausi žuvytę, tą žuvį duok pačei suvalgyt, tai turėsi vaikų." Kaipo karaliui — tuo viskas stojos: su tuom tinklu nuvėjo in mares pagavo labai mažą žuvelę, parnešė namon, iškepe, davė karalienei suvalgyt. Ale buvo ten momka, o ką tik, budavo, karalienė valgo, tai vis, budavo, duoda ir momkai, o tos žuvelės jau jaj nedavė. Ji nuvojo no karalienės tą torielką atneštie, sako: „tos žuvelės man nedavė paragaut — aš jos nors kaulelius aplaižysū" ir aplaižė. "(oj karalienė no tos žuvytės pagimnd6 sunų, o toj momka nog jos laižymo teipgi pagimdėsunų. Užaugo tas karaluks ir tas momkinuks jau in 20 metų; sako tas momkinuks in tą karaluką: ,,prašyk tevo, kad duotu tau laivą, kiek kareivių — važuosim ant marių mudu pasivažinčtie." Paprašš tėvo, tėvas tuo jam sureng6 laivą ir kareivių ir jė išvažeu'. Važuoja vieną dieną, kitą — nieko neprivažuoja; ale trečios dienos naktij', važuojant žiuri — ant marių žiburėlis. Privažeu' artyn — sala, an tos salos — stubelė, toj stubelej žiburėlis. Laivas sustojo; tas momkinukas nuvėjo in tą stubelę, joje atrado tris mergas verpiant, ale viena labai graži buvo, jis ją norėjo paimt dėl to karaliuno; sako: „„aime ant laivo pasivažinčtie." Sako: ,„šendie' negaliu, — jau motina tuo' parlšks, nepaspėsim; ateik Tytoj vakare, tai galėsim aitie." An ryt vel jis ten nuvėjo ir pajem6 tą mergą, ale da j6 nevažuoja, laukia kitos nakties. Parlškė toj laumė, sako: ,,tu, momkiuk, tu mano dukterį pavogei, ale su jaj tu neilgai džiausiėši: kaip važuosi in šliubą, bėgs lapė per dvarą, karaliaus važnyčia šaus tą lapę ir tavę nušaus; jai kas girdėtu, o praneštu, tai tas iki kelių in akmenį pavirs." Jė ant laivo tos laumės nebijojo, sako in tą karaliuną: „da stovėkim če", o jis da nor laukt, kas če toliau bus. Atėjo kits vakaras, toj laumė sako: ,„tu, momkinuk, pavogei mano dukterį, ale tu neilgai džiaugsiesi; kaip

ji važuos, o tu josi, tai arklys puls ir nusuks tau galvą; o kad kas girdėtų, o jam praneštu, tai tas pavirs ikį juostai in akmenį." Dabar jau tas karaliunas nor keliaut namon, o tas jo prašo, kad da palauktu vieną naktį, Atėjo trečia naktis, sako toj laumė: ,,„tu pavogei mano dukterį, ale tau nepasiseks; kaip po šliubui sugulsit, išlįs smakas iš po lovos ir praris abudu; o jai kas girdėtu, o jam praneštu, tai tas pavirs visas in akmenį." Dabar jau jis viską girdėjo; išvažeu' namon. Parvažeu' j6 in savo tevo dvarą. "Tam karaliunui toj pana labai patiko, o šits jo tarnas sako: ,,aš ne dėl savęs ją pavogiau, tik dėl tavęs." Tam karalukui labai tas jo žodis patiko; teip tuojaus padavė užsakus, surengė vestuves. Važuoja toj merga karietoj in bažnyčią ant vinčiaus, o karaliunas su tuom tarnu savo joja raiti. Žiuri, per dvarą būga lapo, o karaliaus važnyčia mieruoja šaut 1apę. Tas momkinuks pamatė, kad mieruoja šaut lapę, o jau butu karaliuną nušovęs, pamierau' tą važnyčią ir peršovė. Sako tas karaliunas: „sakei kad tu man ją pavogei, o bet tu man ją pavydi." Joja toliau — arklys klupo, o tas momkutis nukirto tam arkliui galvą ir tas karaliunas liko gyvas: ,,na, sako, tu man jos tik pavydi." — „Aš tau nepavydžiu.'' Davė tam karaliunui kitą arklį: dajojo in bažnyčią, susivinčiavojo, parvažeu' namon. Vakare jau tas momkutis žinojo, in katrą pakajų je ais gult; jis palindo po lova. Naktij jau atėjo jauniejai gultie, ale klauso naktij — jau smakas graužia grindis. Kaip tik iškišo galvą juos praryt, teip tas momkutis ir nukirto jam galvą ir prapuolė tas smakas, o kaip jam galvą kirto, tai kraujo užtiško karaliunui ant veido. Dabar jis mislija sau: reik tuos kraujus jam nulaižyt — ir ližterėjo su liežiuviu, ale da in syk nenulaiž6; ližterėjo da sykį — in tą syk pabudo tas karaliunas, Sako: ,,jau tu man darei visados baikas, o dabar jau nori manę nukirst" — o jis lygei tuom syk laiks rankoj kardą. An rytojaus jau veda jį pakart. Prieš pakariant sako jis: duok man da prieš pakariant tris žodžius ištartie." — ,,Na, gali." Sako: „kaip karaliunas jojo an šliubo, bėgo lapė per dvarą, tą lapę pamierau' šaut karališkas važnyčia, o jis but ne lapę užšovęs, ale karaliuną, tai aš tą nušoviau — karaliunas liko gyvas, o jeigu neteisybė, žiurškit — jau pavirtau iki kelių in akmenį. Toliau kaip jojo, klupo arklys — butu karaliunui galvą nulaužęs; aš tą arklį nukirtau, jis liko gyvas; jaigu neteisybė, žiurekit — jau pavirtau iki juostai in akmenį." Sako karaliunas: ,,jau daugiau nepasakok, jau aš tau dovanoju gyvastį." — ,,Ką jau aš nepasakosu? jau iš manęs vis žmogus nebus!" Sako toliaus: „kaip nuvėjo karaliunas gultie, po lova smakas išsigraužė skylę, norėjo abu jaunuosius prarytie, tai aš jam galvą nukirtau ir liko abu gyvi" — ir pavirto visas in akmenį. Tada, kaip jau jis pavirto in akmenį, gailesi karaliunas jo, ale ką bedarytieė padarė karaliunas an to akmens gražius namelius, kad ant jo sniegas ir lytus nepultu. Ale jau perėjo keli metai, jau tas karaliunas sulaukė trejatą vaikų. Prisisapnavo tam karaliunui, sako: ,,tu papiauk savo visus tris vaikus, o tuom krauju patepk tą akmenį, tai aš vel busu žmogus." "Tas karaliunas tuo? papiovė savo visus tris vaikus, atėjo, patepė tą akmenį ir stojo žmogus, o kada parėjo namon, žiuri, kad jo visi trys vaikai gyvi ir sveiki. Tada jau daugiau tą savo tarną karalius no savęs neleido. (No Vinco Šėperuko iš Ožkabalių).