Apė laumę ir jos augintinę

Kitą syk po gimimui kudikio per naktis žiburį žibįdavo, kad laumės neapmainytu, arba nepavogtu. Vieno ukinįko gimė mergaitė, o j6 naktij buvo be žiburio; naktij atėjo laumė ir pavogė tą jų mergaitę, nusinešė in Savo namus ir augino, kul toj mergaitė užaugo iki 16 metų. Toj laumė turėjo tris pakajus, davė ji raktus no tų pakajų ir sako: „(tu gali vaikščiot visur, tik trečiame pakajuj yra skrynia, tai in tą skrynią neik." Toj laumė išėjo, o toj mergina mislija, kas toj skrynioj yra, kad man nelieps ait in ją pažiuret?' Pajemė raktus, nuvėjo in tą skrynią, atsirakino — nieko nerado toj skrynioj, kaip tik audeklų ir juostų. Pažiurėjus vėl užrakino ir sėūdi. Parėjo toj laumė, sako: ,,ar buvai trečiame pakajuj, toj skrynioj?" — ,,„Nebuvau.'“' — „N'o, ar nebuvai?" — „Ne." — ,„„Na, tai kad tu nesakai teisybę — palauk...." "Toj laumė pajėmš tą merginą, nunešė in girią ir paliko, sako: ,,„tegu tavę žvėrys

suvėda!" '"Toj mergina dėl baimės žvėrių inlipo in medį, ir sedi nežinodama, ką darytie. Sėdėjo tam medij' dvi dienas ir naktis. Ale atjojo karaliunas in tą girią medžiot; medinčių šunes suvuodę žmogystą medij' em6 lotie; prijojo karaliunas prie to medžio, žiuri, kad medij sedi mergina. Tą merginą karaliunas iššmė iš medžio, žiuri, kad labai graži; nusigabeno in savo dvarą ir apsiženijo su jaj. Pagyveno jėdu metus, sulauks sunų; kaip karaliaus sunus pirmas gimė, pakėlė didelį balių; po tam baliui, neilgai trukus, pašaukė kits karalius jį an vainos. Jis iškeliau' an vainos, o toj laumė, atvykus, pavogė no karalienės tą vaikelį. Parkeliau' karalius, klausia karalienės pirmiausia: ,,o kur sunus?" Atsako karalienė: ,,nieko nežinan, kur jis dingo.'? Toliau, jūdu gyvendami, sulaukė kitą sunų; tas sunus jau biskį paaugo; tas karalius turėjo vel iškeliaut in vainą, o toj karalienė liko namie. Toj laumė pajuto, kad karaliaus nėra namie, atvykus vėl pavogė nog jos sunų. parkeliau' karalius, klausia: ,„o kur sunusį" Sako karalienč: ,,aš nežinau, kur jis dingo iš po nakties." Gaila karaliui — jau du sunus prapuolė, ale ką jis darysi Kol ten j6 prabuvę sulaukė trečią sunų. Tas vaiks jau buvo pusės metų, kada turėjo karalius vėl išvažuot an seimo, o karalienei insakė, kad saugotu vaiką. Toj laum6 dasižinojo, kad karaliaus nera namie, ji atlekus ir tą trečią pavogė, ir kada karalius sugryžo namon, jau vėl sunaus nerado. Sako: ,,če kitaip ner, kaip tu tuos vaikus suvėdi: kaip aš tik kur iškeliauju, teip vis vaikai prapuola." Pasakė tarnams kad aitu in girią, prikirstu malkų, laužą sukurtu, pasodįtu an jo karalienę, uždegtu malkas ir ją ten sudegįtu. Teip tie tarnai pildydami karaliaus insakymą, nuvėjo in girią, viską parengė prigulinčiai, an viršaus pasodino karalienę ir uždegė

malkas. Toj laumė dažinojus, kad jau ją degina, ji,

pagriebus visus tris vaikus, atnešč jaj an to laužo. Tos malkos deg6, o ji sedėjo an to laužo teip, kaip vasarodrungnam vandenijeo su tais trimi vaikučiais. Ir kas

pasidaret Malkos sudegė, o ji su vaikais sedi. Pamatš

tarnai tokį atsitikimą: tuo vienas raitas bėgo pas karalių, apsak6 jam tai viską; karalius su neišpasakytu

džiaugsmu kograičiause bėgo žiurėt. Atvykęs rado ją

žeruojančiose žarijose sedint; tuo? jis puolė prie jų, tuo" . visus išėmė, pargabeno namon ir paskui laimingai gyveno. (No Šikorckiutės, Ožk.)