Laumės verpėjos

Kitą syk buvo toks ukinįkas jis turėjo sunų; tą sunų apženijo, pajėmė marčią. Ale sykį tas sunus išvažiau' in kelionę, o toj marti liko namie. Buvo subatos diena; vakare, kokia ten buvo jų merga, išėjo vakaraut, nes tai buvo toks paprotis, subatvakariais budavo aina mergos pas vieną kitos vakaraut; O toj marti liko namie. Ale kaip tik gerai suteme, ateina pas tą marčią dvi moteriškos su vindais ir sako: ,,ar bus darbo?" "Toj marti mįslydama, kad tai teip kokios moterys, sako: „kur gi nebus darbo?" o tai, mat, buvę laumės. Sako tosateivės: ,,na, tai atnešk darbo." 'Toj' marti tuo nuvėjus atneš6 linų, po gryštę; tos tuo suverpė, sako: „atnešk daugiau." Toj' marti atnešė jau visus linus, kiek turėjo, tuo jos suverpė, sako: „duok daugiau darbo." Toj marti atnešė: atnešė pašukas, tos ateivės ir tais tuo suverpė. Jau toj marti nusigando, sako: ,,moters, jau gana verpus, aikit namo'," — „Mes neisim iki viską tavo suverpsim." Toj marti atnešė jom pakulas, padavė, 0 pati nubėgo pas kaimynką ir pasakū, kas do viešnios pas ją atėjo. Toj kaimynka ukinįk6 sako: ,,pareisi namon, užžibįk grabnyčią, o tu jom paduok kokių nuvbrukų po kuodą ir sakyk: „ale ką aš girdėjau," o tos laumės klausis: ,,o ką?" sakyk: ,,pietų šalij girdėt plakimas ir labai rėkia vaikai, kad net laukai skamba." Ji parėjus numetė po pundą nuobrukų, užžibino grabuyčią; tos laumės sako: ,„užgesįk tą žvakią, mum no šito žiburio gana matyt." Ale toj marti sako: „ką aš gird6- jau....?? — ,„O ką?" — „Pietų šalij' girdėt plakimas ir labai rėkia vaikai, kad net laukai skamba." Tos laumės kaip šoks iš stubos laukan, sako: ,,tai jau mus' vaikus kas plaka — bėgkim pagaut." Jos išbėgo laukan, o ji užstum6 duris. Anos laumės palakstė, palakst6 — niekur nieko negirdėt. "Tos — vėl in stubą; ateina prie durių — jau užstumta durys. ,,„Na tai tavo laimė, o mus nelaimė, kad tu tokia išmintinga tai tau gerai, o mes butumem tau ir plaukus suverpę. (Mog J. Kamaraucko, Ožkabal.)