Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Netoli už Bartinįkų dvaro yra aržuolinė giraitė, vadinama Budavonė, pagal tą giraitę yra upelis, vadinamas Gražupis. Sykį aidama moterišė iš Bartinįkų dvaro — ji buvo iš Pašeimenių kaimo — tai ji turėjo ait per tą upelį Gražupį. Atėjus, saulei nusileidus, pas tą
upelį, rado dvi moteri skalbiant, o tai buvo laumės; ji biskį jų nusigando, ale ji, priėjus artyn, sako: ,,padėk, Dieve,'' o tos laumės jaj sako: „te tau stuką drobės už tai, ką tu mus teip pasveikinai.'' "Toj bijo' prie jų priaitie, tai tos laumės padėjo, jaj an pievos tą audeklą, ir sako: „režk ir režk, ale visą neišvyniok, tai užteks tau ir vaikų vaikui". Toj moteriškė pajėmė tą audeklą, parsinešė namo", tai ji r6ž6 per daug metų kiek norėjo, o tam stuke tiek ir tiek buvo. Ale sykį sumislio, sako: „reik išvyniot, pažiurėt, kas tame stuke yra." Išvyniojo tą audeklą, nieko nerado, o paskui jau no to stuko kiek nurėžė, ir jau daugiau nepribuvo. (No Piliukaitienės).
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 4 dalis, 1905, Nr. 135
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0


