Apė Aleną ir jos močeką-raganą

Kitą syk gyveno toks žmogelis su savo pačia, jėdu turėjo karvę ir mergaitę Aleną; ale toj pati numirė, apsived6 jis su kita pačia, kuri buvo ragana, ir toj ragana turėjo dukterį. Ale toj ragana pradėjo tos savo podukros nekęstie, ją vis, budavo, varo ganyt. Sykį pririnko toj ragana spalių pundelį, padavė taj podukrai, sako: „te tau šituos spalius, suverpk šilkų siulus." Išginė Alena ir verkia, sako: „kap aš galiu suverpt tuos spalius in šilkus?" Išgirdus toj karvė prakalbėjo, sako: „Neverk, aš tau juos suverpsu" — o toj ragana atsiuntė savo dukterį žiuret kaip ji verps. Sako toj karvė: ,,tu tą raganiukštę užmigdyk, paskui aš tau suverpsu." Toj Alena 6m6 bovyt-bovyt ir užmigdė. Dabar sako toj karvė: ,,kišk man tuos spalius in ausį, o iš kitos ausies trauk ir lenkie siulus;" ji teip ir padarė: kaip tik pradėjo lenktie, toj raganiukštė praplėš6ė akis ir pamatė, kad ji iš karvės ausies traukė. Ji sulenk6 tuos šilkų siulus, vakare parginė namon; klausia ragana: „o ką, ar suverpei?" — ,,Suverpiau;"? o toj raganiukšts sako: „,„,ji suverpė — toj jos karvė suverpe, o ji tik iš ausies karvės traukė ir lenkė." Dabar toj ragana ima ir apserga, sako tam seniui: „jai tu nepapiausi tą karvę, tai aš nepasitaisysu." "Tam seniui gaila labjaus pačios, kaip karvės, sako: „tai aš papiausu tą karvę," ir jau galanda peilį, o toj Alena išgirdo, kad jau tą karvę pjaus, atėjo pas tą karvę ir verkia, o toj karvė klausia: ,,„ko tu verki?" Sako: „jau galanda peilį tėvas, jau tavę pjaus." — „Tai nieko, ką manę pjaus — sykį vis dvėstie reikės; kaip manę papjaus, tai tavę siųs žarnų darinėt, tai tu kaip prapjausi knįgas, rasi du miežio grudu, tai tu tą vieną grudą pakask vienoj pusėj vartų, kitą — kitoj" pusėj'?' "Tas tėvas karvę papiovė; toj Alena rado du grudu, pakas6 teip, kaip jai liepe: iš po nakties išaugo vienoj pusėj vartų aukso obelis, kitoj pusėj vino šulnys.

Toks garsas visur pasklido, kad dažinojo ir pats karalius, — o tas karalius da buvo jaunikis, — o tų obuolių

tai tik toj Alena galėjo paskintie ir vino pasemtie, o

daugiau nieks negalėjo. Atvaževo karalius tos obels

pažiurčt' noretu tų obuolių pasiskint — toj obelis kelia

šakas aukštyn, noretu vino pasisemt, tas vinas nusileido

gilei, kad nieks negali pasiektie. Sako karalius: „tegul

ateina če ta mergina, katra galėtu man obuolių paskintie ir vino pasemtie." Pasiuntė toj ragana savo dukterį, kad paskintu obuolių; atėjus, negali pasiektie. Sako karalius: „če yr viena, katrai duosis; paješkokit jus man tą merginą, katra galės pasemtie." Sako toj ragana: ,,cas mūs daugiau nėra; yra piemens, -tai toj laukuos gano." — ,,„Tai pašaukit jus man ją, o jai ją nepašauksit, tai aš jum galvas nukirsu." "Tuo nubėgę ją pavadino, o kad parėjo toj mergina, priėjo grie obels, toj obelis palenkė jai šakas, — paskyn6 obuolių; priėjo prie to šulnio — vinas iškilo aukštyn, ji su ranka pasema. Dabar sako tas karalius: „sesk in mano karietą, važuosim." Kaip ji tik sėdo važuot, toj obelis vienoj pusėj karietos, o vino šulnys kitoj pusėj. Jė parvažeu' in savo dvarą; ta obelis ir tas šulnys parėjo ir atsistojo obelis vienoj pusėj durių, o šulnys kitojpusej. Tas karalius tuo ją gražei aprengė ir apsiženijo. Po metų-kitų, sulaukė jėdu sunų. "Tas karalius sako in savo moterį: „reikia pakviestie ir tavo tevus an baliaus“, ir ten neilgai trukus pribuvo ir tie an baliaus. Po tam baliui 6m6 toj karalienė išėjo in sodą pavaikščiot, o toj ragana teip padarė, kad atėjo tokia viesula ir išnešė Aleną in tokias pelkes ir ten ją velniai kankino, o tą mavo dukterį pavertė in Aleną. Dabar jom ten beda, kad kudikis mažas liko: kaip nor tas kudikis maisto, tai daugiau nieko ne ima, kaip tik krutį Alenos, o če kaip tik pradės kudikis verktie, ji negalės nutyldįt. Emė prižadėjo vienai tarnaitei dikčei pinigų, kad tai užtylėtu, sako: „tu tą vaiką nunešk prie tos plynios, sakyk: Alena, Alenėle, ateik, atplauk nors lydekėle pasivertus, papenčk vaikelį, tai ji atplauks ir pažindis." "Toj tarnaitė, pajėmus tą vaiką, nunešė pas tą plynią ir teip pašaukė; išplaukė Alena lydeka, pažind6ė vaiką, ir vėl pajemė Aleną velniai kantit, o toj tarnaitė parneš6 tą vaiką atgal

Kitą dieną ir vel teip padare: išplaukė ji vėl lydeka,

pažindė ir sako: „jau rytoj kasžin, ar galėsu aš ateit tavę, vaikeli, papenčt, nes jau manę velniai ką tik neužsmaugs." Parnešė tą vaiką toj tarnaitė, ale jai pagailo Alenos, kad ji teip sunkiai kankinama, sako karaliui, kad teip če yra su Alena. "Teip tas karalius pajemė kunįgą ir tą vaiką, nuvėjo pas tą plynią — jau toj tarnaitė ką tik atšaukė, jau teip nukankįta! Jiišplaukė lydeka: kaip tik išėjo an kranto, kunįgas kaip 6m6 šventįt, kaip em6 maldas skaityt — ir pasivertė iš lydekos moteriškė, ale teip nukankįta, kad ką tik ją parveds karalius in dvarą! paskui liepė karalius pagautie dyką arklį, 14 raganiukštę pririšo prie to arklio vuodegos ir sudraskė, o tą raganą an laužo sudegino, o tą tėvą užlaikė karalius savo dvare iki mirties. (Vo Viganaucko iš Ožkab.).