Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Šarūnas, kurio pilis stovėjo ant Balyno kalno, kiek man teko girdėti iš pasakų apie jį, buvęs lietuvių kunigaikštis. Dabar jau maža apie jį žmonės žino, jaunesni netgi vardą užmiršo, o seniau daugel daugel pasakų apie jį žmonės žinodavo ir daugel dainų dainuodavo. Ypač daugel jų teko girdėti iš seno Dudžionies, kuris prieš trysdešimt metų mirė. Kai aš buvau mažas, jis tuomet skerdžiavo. Tai, būdavo, kai ims pasakoti, rodos, klausytai, klausytai ir nenustotai klausęs. Visą, ką apie Šarūną pasakojo, aš jau gerokai esu užmiršęs. Tik žinau, kad tasai Šarūnas daugel karų vedęs, ypač su gudais, kad buvęs labai narsus ir žiaurus. Kad jam esant kare motina įskundė jo žmoną. Ji parašiusi jam laišką, kad žmona esanti neištikima, su kitais jaunais vyrais uliavojusi, gerdavusi jo vyną, jo žirgus nuvariusi bevažinėdama. Šarūnas neva patikėjęs motinai ir grįžęs namopi, neištyręs, neapklausinėjęs nieko, nukirto žmonai galvą, kai tik ji išėjo vyrą pasitikti. Vėliau, sužinojęs ir pamatęs, kad motina jam netiesą parašiųsi ir kad veltui jis žmoną nudėjęs, nekaltai visai, supyko ant savo piktos motinos ir liepė ją ežere paskandinti.
Kada vedė motiną žudyti, ji prakeikusi savo sūnų, o kadangi buvusi raganė, tai jos prakeikimas tuojau išsipildė. Kilo viesulas, audra. Perkūnas trenkęs kunigaikščio pilin — ir ją sunaikinęs ir Šarūną užmušęs. Žmonės jį palaidoję ten, kur buvo anksčiau jo žmona palaidota — vieni sako, kad ant Straujos upės kranto prie kelio iš Alytaus į Merkinę, kiti, kad ant kranto terp Gelovinės ežero ir Kriokiškės, kuri tada irgi dar ežeras buvo.
Bet buvo ir tokių pasakų, kad motinos jis nenužudęs, nes jį, kaipo raganė, yra pasislėpusi Gelovinės ežero dugne, kur turėjusi geležinius rūmus. O kad tų rūmų niekas nepamatytų, užburus Gelovinės ežero vandenis, ir vanduo pasidarė juodas, kaip degutas ir iki šių dienų jis juodas, ir iki šių dienų ji tuose geležiniuose rūmuose esanti su visais turtais, kuriuos, bėgdama iš pilies, buvo pasiėmusi.
Papasakojo Jokūbas Dzengauskas, 67 m., iš Subartonių kaimo, 1903 m.
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Mūsų tautosaka. T. 1 ( 1930), 1930-01-01T00:00:00Z, Nr. 10
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0


