Šarūnas ir raganė

Daugel teko girdėti pasakų apie Šarūną. Kurios teisingesnės, vienas Dievas žino. .

Sako žmonės, tasai Šarūnas buvęs galingas karalius, daugel kraštų nukariavęs. Kai jis grįžęs iš karo namopi, gyvenusi Gelovinės ežero saloje, geležiniuose namuose, labai graži ir jauna raganė, kuri buvo užkerėjusi Šarūną. Jis tiek ją pamilęs buvo, jog be jos gyventi negalėjęs. Bet jauna burtininkė už jo tekėti nenorėjusi, tik reikalavusi, kad jis savo motiną užmuštų ir atneštų jai motinos širdį. Šarūnas nenorėjęs nė klausyti apie tai, bet ji vis kerėjusi, kerėjusi, kol jis tikrai užmušė motiną, išplėšė jos širdį ir nunešė tai jaunai raganai. Toji, paėmusi Šarūno motinos širdį, su keiksmu ją metusi per langą šunims, bet Šarūnas, atsikvošėjęs, šoko, kaip pamišęs, iš aukšto lango, kad atimtų motinos širdį iš subėgusių šunų. O kai jis kritęs žemėn, išgirdęs motinos balsą: „ar neužsimušei, mano mielas vaikeli!“. Tas taip paveikę jį, kad jis, sugrįžęs į raganę, nukirto jai kalaviju galvą. Bet toji raganė, pirm negu mirė, užkerėjo Šarūną, kad jis akmenimi pavirstų ir pasiliktų toje geležinėje pily. O toji pilis drauge su sala nugrimzdusi giliai ežeran ir iki šios dienos ten tebesanti.

Kai Šarūnas nudėjo raganę, tai tiek pasipylė juodo jos kraujo, jog pajuodo visi ežero vandenys, ir iki šiol Gelovinės ežero vanduo juodas.

Kalba dar žmonės, kad už tokią Šarūno nuodėmę Dievas nubaudęs visą kraštą: perkūnas sudeginęs jo dvarus, o šalį ištikęs baisus maras. Išmirė visi Žmonės, kurie ten gyveno, laukai mišku užaugo, nes nieko neliko gyvo.

Tai ir visa, ką aš atmenu. Papasakojo Marė Kindarienė, 72 metų, iš Subartonių kaimo, 1903 m,