Apė mėsininko sunų, Žmogžudžius ir smaką

Kad kitą syk buvo dideliai turtingas mėaininkas. Vieną sykį tas mėsininkas davė savo sūnui Jonui penkesde-

*) no turk.-toto:. žodžio: kaik = luotas, aldija.

šimts dolerių, kad eitų į kaimą ir nupirktų gerą, riebų jautį. Jonas nuėjo į netolymą Gižų giraitę ir ten besivalkiodams, pamatė senį, kuris turėjo ant lenciugo prisirišiąs didelį, dailų, juodą šunį, kurį senis pasiule Jonui pirkt. Jonas užmokėjo už tą šunį penkesdešimts dolerių, pas'ėmė šunį ir senis pasakė Jonui teip: „,„Šito šunies vardas ,,Šnyt-dryt", kada tau bus kokia nelaimė,

tai tu pašauksi ,,Šnyt-dryt" ir tas šuo pas tavę atbegs ir tavę iš nelaimės gelbės; še, da priimk šitą triubelę.“ — „„O ką aš veiksiu su ta triubele?" paklause Jonas. — „O kartais tau susigadys, nepamesk ir pas savę pasikavok." Jons no senio šunį nusipirkęs, parsivedė namon ir parode tėvui. Tūvas nubarė Joną, bet pamatęs dailų šunį, paliovė baręsi ir vel davė Jonui šimtą dolerių ir liepė nu

pirkt pasiješkojęs gerą jautį. Jonas vel beeidams į kaimus jaučio ješkot, turėjo eiti per Gižų giraitę, ten vėl pamatė senį besadintį ir da dailesnį šunį pas savę beturintį: Senis, pamatęs ateinant Joną, suriko: ,,Jonai, pirk šunį!" Ir Jons nieko nesakęs, užmokėjo šimtą dolerių už šūnį ir nupirko no senio didelį šunį. Senis duodamas Jonui šunį ir drauge tokę triubėlę, pasakė ,,Šito šuns vardas ,, Greitas kaip vėjas“, kada tau bus prie bedos, kaip tik to šuns vardą pasakysi, tai tas šuo pribus tau ant pagelbos, o tą triubelę nenumesk, ji tau kartais bus labai naudinga." Ir Jonas no senio šunį ir triubelę pas'emęs, parėjo namon. Jono tevas, mėsininkas už tai dideliai supyko ir smarkiai išbarės ir prigrasinęs išsivijimu ir mušimu, vėl davė du šimtu dolerių ir liepė tris jaučius gerus nupirkt, nes jau visai mėsa išsibaigė ir Jonas, eidamas į kaimus per Gižų giraitę, vėl rado senį da didesnį ir gražesnį šunį turintį: ,,Jonai, ei Jonai, — pašauk6 senis — pirk štai šunį." Ir Jons nieko nesakęs, užmokėjo seniui du šimtu dolerių. Senis duodams Jonui šunį ir tokę triubelę, pasakė, — ,, Šito šunts vardas, „,„Pliene, laužk geležį," ir kokioj didelėj bėūdoj, kai tu tuo vardu pašauksi, tai atbėgs tau pagelbėt, o šitą triubelę tai didei pas savę pakavok, nes kartais gal ji tau but reikalinga." Jonas viską uo senio paėmęs, parėjo namon. "Tėvas tai pamatęs, visai papaiko; įkirto savo sunui Jonui dvidešimts rykščių ir išvijo. Jonas, viską palikęs, nubėgo į girę ir atsisčdęs ant didelio ekmens ilgai mislijo, ant galo atsiminė savo pirktus tris šunis ir

pašaukė, „šnyt-dryt'', ,,Greitas kaip vėjas'', ,,Pliene, laužk geležį"! Akies mirksnyj pribuvo visi trys šunes ir Jonui paliepus nuvertė tą didelį ekmenį, po tuo ekmeniu buvoskylė ir Jonas nulindo gilyn į tą skylę. Toj' skylėj? priėjo geležines duris ir, negalėdamas įeit, suriko: ,,Snyt-dryt", ,, Greitas kaip vėjas", ,,Pliene,laužk geži", -- akies mirksnyj' atbėgo trys šunes ir, bežiurint, išlauže duris ir Jonas, įėjęs ten rado puikų dvarą. Tam dvare rado seną bobelką, kuri ten kokę košelę vir6. Jonas, pričjęs, paklausė: ,,Ką tu če, močiute, verdi?" — „+O, vaikeli, aš če verdu tokę košelę, kurios kad patepi ant kokios vietos, o ant tos vietos kas atsisėda, tai ir prilimpa amžinai." Jonas pasčinė iš puoduko košelės, patepė ant ekmeus ir liepė tą bobelką atsisest, bobelka da nenor' sest, bet Jons nutvėrė, pasodino ir boba prilipo prie ekmens. Jonas pašaukė ,,Šnyt-dryt, Greitas kaip vėjas, Pliene, laužk geležį" ir visi šunes akies mirksnyj! pribuvo. Jonas paliepė tą bobelką sudraskyt, ir bežiurint tie šunes seną bobelką sudraskė irsuedė. Jonas gožinėja po tą dvarą apsižiurėdams, nes ten daug naujų daiktų pamatė.

Štai ir pareina 24 broliai, sunai tos bobelkos, kūrę šūnes sudraskė ir suedė, rado no skylės ekmenį atrista ir dideliai nuaidyvijo. Bet radę Joną visi pasisveikino ir atidarydami savo triobų geležines duris, rodinėjo Jonui savo turtus: vienoj trioboj padarai puikus ir brangus, kitoj — visoki gyvuliai, kitoj aruodai pinigų; vis tie 24 broliai rodinėjo Jonui pinįgus visokius. Kada pinigus aprodė, paliep6 žiurėt aukštyn. Jons akis aukštyn pakėlęs pamatė baisią baisybę, mat aukštai toj pinigų trioboj buvo daugybė žmonių prikarta, daugybė kaulų žmogiškų piikabyta, daugybė galvų ant kuolų primaustyta ir skurų žmonių pridžiaustyta. — Jonui net baisu pasidar6 ir šiurpuliai peramelkė!.. Tie 24 broliai privedė Joną prie vienų kartuvių ir liepė lipti. Jons da lyg nenor lipti, bet tie broliai sako: ,,Lipk, lipk, če jau šimtai tapo pakarti ir tu neužilgo kabosi.'? Jonas pamates,kad jau bus riestai, suriko: „Šnyt-dryt", „„Greitas kaip vėjas", ,„Pliene, laužk geležį", — bet jau šunes neatbėga, ir jau 24 brolių mušamas, buvo belipąs ant kartuvių, kur paskui tie 24 broliai but pakorę. Jonas, visas baimes perimtas, akies mirksnyj viską permislijo, kad da

prieš smertį savo negerus darbus apgailčti ir atsiminė, kad jam tas senis davė drauge prie tų šunų tris triubeles. Užlipus Jonui ant kartuvių, 24 broliai jau buvo beverią virvę Jonui ant kaklo karti: ,,„Susimildami, brolyčiai, nors jūs manę pakart — pakarkit, kad jus jau manę įveikėt,bet duokit man nors prieš smertį pasilinksmyt; aš turiu tris triubeles ir gražiai moku triubyt, tai ir aš pasilinksmysiu ir jus paklausysit." "Tada tie 24 broliai leido išpildyti Jonui užmanymą, ir šale pakarto žmogaus atsisedęs visas tris triubeles į burną įsistatęs, užtriubijo, ir akies mirksny jj atbėgo visi trys Jono šuneės ir, bežiurint, sudraskė visus tuos 24 žmogžudžius korikus, o Jonas uo kartuvių nulipęs, pas'emė didelę daugybę pinigų, tos košelės prisikretė puodą ir eina lauk iš to dvaro. Išėjęs užrito ekmenį ant tos skylės, pasišaukęs šunis, ir pats, turėdamas pinįgų, jau negryžo pas tūvą, bet po svietą vandravojo. Vieną sykį nuėjo į pamarinį didelį miestą, kur baisus smakas gyveno ir buvo papratęs žmones ryt; jeigu ant jo noro nė joks žmogus į pamarį nepasisukdavo, tada, žmogaus negaudais, tas smakas judydavo mares ir liedavo ant miesto vandenius; už tai, kad neužlietų miestą, tų miesto gyventojų buvo toks nutarimas, kad ant kožno smako noro visi iš kaleinos duotų po žmogų: ,,Ar geriaus bus, kad visi prigersime ir visus smakas prarysė" sakydavo žmonės. Taigi tuomsyk, kada Jonas atėjo į tą miestą, buvo paskirta karaliaus duktė ant praryjimo smakui, nes karalius tiktai tą vieną dukterį turėjo, o jau jam kaleina atėjo žmogų duot smakui: tai, žinoma, kad pats karalius, ne karalienė neis ant praryjimo smakui, vis tik tą stumia, ant ko valę tuūri. Karalaitė visa nusiprausė, pasirėdė ir jau nuliudusių žmonių lydima, eina ant praryjimo smako, kuris jau teip žmogienos ištroškęs, kad kaip pasiutęs bėgioja po mares ir vis vandenį judina; kad tik ilgiaus nesulauks žmogaus, tai jau lies vandenį ant miesto. Stai prieš karalaitę ir visus lįdžinčius liudnus žmones atsistojo Jons ir liepe palaukti, nes Jons sako: ,,„Aš tą smaką įveiksiu. — Atsineškit kirvius ir skerpjuves,okur pamaryje tą eržuolą turim nukirst." Tuojaus visi dvariškiaiir miestiškiai išpildė Jono prisakymą ir tas kelmas, pagal Jono paliepimo, teip tapo nudailytas ir nušvelnytas, kaip stiklas; visus žmones liepė atsitraukti tolyn, o

Jonas tą kelmą išteps su košele, kurę išano dvaro požeminio buvo pas'ėmęs; paskui pasiėmė Jons no keletos varsnų pypkį, į to pypkio ugnį pridėjo visokių karčiausių apsvaiginančių daigtų ir, netoli kelmo atsistojęs, tą pypkį neva ruko; užuodė smakas tabako dumus ir iš marių išlindęs atbėgo prašyt pas Joną, kad ir jam duotų nors kokę porą dumų traukti: ,,Duok parukyt pypkutį," suriaumojo smakas. — ,, Tai jeigu tu manę prarysi?" atsakė Jonas. — ,,Ale neprarysiu, tik duok parukyt." Jons davė smakui pypkį, liepė smaką sėst, tas, galvą linktelėjęs, atsisedo ant kelmo, o Jons sako: ,, Aš bėgsiu da tabako įkimšt, o tada tai, pons smake, galesi gerai rukyt." Smakas pulyje ruko, o Jons nubėgęs keletą varsnų pas pypkio galvą neva kemša ten samanų kokių ir suriko: „Sznyt-dryt'', ,,Greitas, kaip vėjas", ,,Pliene, laužk geležį'' — ir akies mirksnyj pribūvo trys šunes ir puolėsi ant smako draskyt. Sinakas buvo norėjęs paki lęs begt, bet pasturgalis prilipęs prie kelmo ir jokiu budu negal uubėgt. Tada baisiu balsu pradėjo kriokt, kad miesto ir aplinkinių gyventojų net langai išbyrėjo. Ant galo smakas, teip įskaudytas, suemė visas savo spč- | kas ir pasijudino, kad net žemė sudrebėjo. "Tuom ayk' išrovė kelmą ir trenkėsi, kaip perkūnija į mares besispardydamas, net visų marių vandenį sudrumastė, bet tas kelmas teip prilipęs, kad jokiu budu negal no pasturgalio nukratyt; išsidaužęs po visas mares smakas nubėgo į peklą. Velniai, pamatę atbėgant pasiutusį smaką, visi sulindo iš baimės kur tik katras įmanė, net pats Lipicierius iš baimės smaloj' nuskendo. Smakas, nubėgęs į peklą randa visą tuščę; bebegiodams po peklą, užtiko vieną šlubą velniuką bekišantį galvą į smalą, mat pasikavot uuo tokios baisybės norėjo, bet nespėjo. Tad smakas su dideliu nusižeminimu prašo to velniuko: —,,Broliuk", aš n6 tau, ne kitiems velniams nieko nedarysiu, aš atėjau pas jus gelbėtis: — matai, koke sunkenybė man prie subinės prilipus; susimildami, rasi, galesit nuimt." Tada šlubasis velniuks sušauk6 viaus kitus velnius ir tie, pamatę tokioj' nelaimėj' smaką, dideliai nuliudo: nieko nišpuolė daryt tam kelmui, kaip tik nudegyt, bet tas kelmas šlapias, žalias — nedega. Tada velniai nešė iš visos peklos visokius pekliškus skystimus, kuriuos liejo ant smako kelmo. Per ilgą laiką vos šeip teip nudegino,

bet teip nukankino smaką, kad tas jau neįstengė daugiaus ryti nekaltų žmonių.

Kas buvo per linksmyb6 karalaitės ir viaų dvariškių, kad jau smako ner ir nieks daugiaus žmonių nerys. Karalaitė tuojaus pačmė Joną už vyrą, buvo puikios ir linksmos vestuvės. Ir aš ten buvau, ką mačiau ir girdejau ir jums, kurie klausot, pabambėjau. (Vo Onos Meškiukės, iš Ašnoniškių, Naumies. pav., užrašė K. Stiklius. 1901 m.) :