Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Sako, kad are vienas artojas prie dikto upelio ir pamatė ištolo ateinant laumę labai gražei apsirėdžiusią. Ir teip labai graži ji jam išrodė, kad nesvietiškai. Jis mis lija, pamatęs ją ištolo, kad čia ne kas, kaip tik laumė. Jis vienoj' pusėj' upelio, negali niekaip pereit per tą
upelį. Taikėsi, taikėsi, niekaip negali. Šaukia ji šitą vaikiną ir sako: ,„te tau šitą pundą, parnešk per šitą upelį, o aš mažu (gal) be šito pundo perbrisiu. Teip tas vaikinas klausia: ,,Kur Tamista eini? Kas čitam punde yra?" Ji jam sako: ,, Aš einu in pokilį ir čia turiu visokių piragų prisikepus." "Tas vyras žinojo, kad laumė labai lino žiedo bijosi, o tenai netoli jo, kur jis arė, tai li-- nai židėjo. Jis tą pundą pačmęs į tuos linus židinčius inbrido su tais piragais, o toji laumė, perbridus prašė, prašė ir nuėjo sau plusdama. (Mo Xaz. Stebuliaus. )
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis, 1904, Nr. 187
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
