Laumė ir šaulys (medėjas)

Vienas medėjas buvo ant medžioklės girioj' ir paklydo; naktį susikur6 ugnį ir sedi sau pas ugnį. Ugi pamat6 ateinant laumę. Priūjo prie jo toki graži, teip gražei pasiredžius; ir atsisėdo pas jį ir sako teip jam: „Tu nueik į krumus ir išsipjauk šermukšnio lazdą ir įdėk ją į ugnį, tegul ji gerai ugnije įšunta ir įkaista; ir ateis pas tavę kita toki, kaip aš, bet biauri: Tai tu duok * jei su tają lazdą, bet daugiau neduok, kaip vieną kartą, nės bus tau negerai. Ji ateis ant tavo galvos tavęs graibyti arba kutenti."

Teip tai ne po ilgam ugi pamatė tasai medėjas ateinant, o toji gražioji, jam tai pasakius, nuėjo sau, drąsįdama jį, kad jis jos nebijotų, o toji baisioji artinosi prie jo. Ziuri ištolo, kad jos papai tokie ilgi, kad vieną ant vieno peties užsimetus, o kitą ant kito. Priėjo ji prie to medėjo ir sako: ,,Ką tu čia veiki!" O tas sako: ,„Ot, matai ugnį susikuręs ir kepu paukščius." "Teip ji sako: „Tai palauk ir aš kokį paukščiuką iškepsiu čia pas ugnį."

Emė nuėjo į balą, prisigaudė visokių varlių ir kepa atsinešus kaip ir ant juoko tam žmogui. Teip tas vyras eme tą šermukšnio lazdą, teipgi įdėjo į ugnį. O toji laume klausia: ,, Vai ką tu čia kepi?? O jisai sako: ,, Tai nieko, aš čia kepu tokią dešrelę." Kaip tik tas šermukšnis gerai jau įšuto ugnije, tas medėjas ištraukes jį, kad jis davė jei per tuos ilguosius papus, tai net ji parpuolė, ir vis sako: ,„duok daugiau!" Bet jis daugiau nemušėe, nes kad tik jis butų da nors vieną sykį davęs, tai ji butų jį sudraskius.

Potam (paskui) medėjas ant ryto parėjęs namo" papasakojo visą savo atsitikimą. (Nuo to paties.)