Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.
Senovės gadynėje žmonės nekeliaudavo į svetimas šalis, nes jiems užteko visų geradėjysčių jų mylimoj šalyj Lietuvoj'. Senovės laike suaugę sunus lietuvio ukininko nesidalydavo tėvo turtų, nedraskydavo žemės į mažus gabalelius, bet visi gyvendavo ant vienos ukės ir vienuose namuose.
Jeigu tėvas turėdavo ir kelioliką sunų, tai visi vesdavo pačias ir gyvendavo pas savo tėvą.
Vienas ukininkas Lietuvos kampe gyveno ir turėjo du sunu savo namuose vedusiu, bet vyresnio sunaus moteris buvo didei mylima nuo visos šeimynos, o jaunesniujo neapkenčiama, ypatingai turėjo didę neapkantą senoji anyta, neapkentė dėl nekurių priežasčių jaunesnėsės marčios, ir per tai ši turėdavo nukęsti daugel vargo ir pakelti visokių apsunkinimų. Tarp kitų apsunkinimų jaunesnėsės marčios, buvo šie: kada prisiartindavo laikas darbymetės, kaip šienapjutė arba rugiapjut6 ir abi marčios eidavo į lauką prie darbo, tai vyresnės marčios kudikį pasilikdavo motina pas savę, o jaunesnė turėdavo neštis visados su savim priv darbo.
Vieną kartą, kada po sunkaus ištisos dienos darbo, visa šeimyna minėto ukininko sugryžo vakare namon,tai jaunesnio sunaus pati atsiminė, kad užmiršo laukuose savo kudikį; tada su baine ir gailesčiu bėgo į aną vietą kur savo kudikį buvo palikus, idant kas neatsitiktų anam, ir kada prisiartino netolymais, tai išvydo sedinčią Laumę bežadinančią ir bedainuojančią kudikiui linksmą dainą: ,„čiučia, liulia užmirštam vaikui." Vaikas buvo apredytas į šilkinius rubus. Ant rytojaus visa šeimyna didei nusistebėjo iš vakarykščio atsitikimo, o senoji anyta prisakė mylimai savo marčiai, vyresniojo sunaus pačiai, idant neštusi ir ji savo kudikį prie darbo, o vakare, kad bus laikas grįžti namon, palikti laukuose, tikėdama, jog ir su šiuom kudikiu tas pats tiksiss Kada sugrįžo palikto kudikio paimti, tai atrado Laumę sėdinči;ų prie kūdikio, kuri išinetinėjo, jog kūdikį tyčia paliko. Ir su tokiu gailesčiu motina turėjo grįžti namon; jos kudikis ne tik nebuvo aprėdytas į šilkinius rubus, bet buvo negyvas, užkutentas, nes Laumė kalbėjo su atkartojimu: užkuti, kuti, tyčia paliktas. (Užrašė Jurgytis — kur?)
*) NN 159-195 paimti iš „Vienybės Lier.“ 1808 m. XII,
Šaltinis ir teksto kilmė
- Leidinys
- Lietuviškos pasakos yvairios · 3 dalis, 1904, Nr. 189
- Skaitmeninė kopija
- Internet Archive
- Licencija
- Public Domain Mark 1.0
