Laumių (—laimų) pranašystė

Tulas ukininkas neturėjo laimės savo namuose, jog visi jo vaikai po užgimimui tuojaus numirdavo. Vieną kartą pas tą ukininką apsinakvojo keleivis iš tolimos šalies, kuris važiavo per svietą su savo reikalais. Buvo vasaros metas ir anas svetimšalis sulaukęs nakties atsigulė savo vežime po to ukininko pašiure. Kada at6jo nakties vienuolikta valanda, atėjo trįs Laumės į tą pašiurę ir netemydamos ant gulinčio, pradėjo tarp savęs kalbėti. Viena prataro: šią naktį užgims kudikis šio ukininko pačios, jai gims prieš užgiedojimą gaidžio, tai bus vagis. Antroji sak6: jai gims po užgiedojimui gaidžio, tai bus kunigas. Trečioji gi atsiliepė: užgimęs kudikis tik tol gyvens ant šio svieto, kol šis pundelis malkų susikurys, kuris čion padėtas randasi. Taip pasikalbėję nuėjo kiekviena savo keliu.

Ant rytojaus keleivis patyrė, jog Laumių apsakymas pereitos nakties buvo teisingas; minėto ukininko pačios kudikis buvo užgimęs, apie kurį keleivis va- | kar nieko nežinojo, ir tėvai iš džiaugsmo paprašs ke- „ leivį už podį. Kada visi linksminosi, atėjo tarnaitė į pašiurę malkų dėl pakurimo ugnies, ir jau buvo beimanti minėtą pundelį, bet keleivis, žinodamas Laumių kalbą, ir nelaimę, tevams liepė susilaikyti, prisakydams, idant tas pundelis malkų butų užlaikytas čielybėje kol jis sugrįš antru kartu savo krikšto sunaus atlankyti. Prisakymas likosi išpildytas ir teip dienos greitai bėgo ir kudikis sulaukė devynioliktus metus. Dabar po devyniolikos metų sugrįžo podis atlankyti savo sunaus, irapsak6 apie girdetus Laumių pranašavimus, dėl kurių jis liepė aną pundelį malkų užlaikyti. Tėvai ir patsai 8unus nenorėjo į Laumių pranašavimus tiketi ir tuojaus liepė užkurti ugnį ir tais malkas sudeginti. Laikas bėgo linksmai, svečiai su visa šeimyna puotavo, malkos pamažu kurinosi; kada paskutinis pagalėlis sudegė, sunus griuvo ant žemės ir užbaigė savo gyvastį. (,„Jurgytis")