Juodeltė. .

Vieną kartą gyveno senutis ir senutė. Juodu neturėjo nė vieno vaiko. Pasisiuvo maišiuką ir į tą maišiuką dėjo piešų ir kitų daiktų, it pagaliau pasidarė mergaitė. Tik ji buvo labai juoda, ir ją pavadino Juodele. Kažkas tai senutei pasakė, kad reikia iškasti rūsį, į tą rūsį pripilti pieno ir įdėti Juodelę. Iš to ji pasidarys balta. Tai padarius, motina nueina pirmą dieną pažiūrėti ir sako: „Juodele, Juodele, iškišk pirštelį“. Juodelei iškišus pirštelį motina sako: „Dar būk, dar juoda“. Nueina antrą dieną ir trečią, ir ketvirtą, ir penktą — vis juoda. Seštą dieną nuėjus motina sako: „Juodele, Juodele, iškišk pirštelį“. Juodele iškišo. Senutė pažiūrėjus ir sako: „Dar juoda, būk“. Bet netoli klausė laumė -ragana. Motinai nuėjus, atėjo Iaumė -ragana ir sako drūtu balsu: „Juodele, Juodele, iškišk pirštelį“. Juodelė atsakė: „Mano motinėlė ne taip kalba“. Ir neiškišo pirštelio. Paskui ragana sako plonu balsu: „Juodele, Juodele, iškišk pirštelį“. Juodelė iškišo pirštelį. Laumė ragana pagriebė Juodelę ir parsinešė namo. Pradėjo Juodelę penėti. Davė geriausių valgymų ir gėrimų. Juodelėgerai nutuko. Tada laumė - ragana išėjo kitas laumes - raganas pasikviesti į svečius, o dukteriai liepė iškepti Juodelę. Tuo metu už sienos stovėjo lapė ir visa girdėjo. Ji pasigailėjo mergaitės ir sako Juodelei: „Ką tu man duosi, tai aš tave išgelbėsiu“. „Jei tu mane išgelbėsi, tai aš nežinau, ką aš tau duosiu,“ sako Juodelė. „Na, tai gerat, išgelbėsiu. Kai tau lieps raganos duktė sėst į ratukus, tai tu sakyk: Tu sėsk, aš tave pavėžysiu“.

Raganaite prikūreno krosnį ir sako Juodelei: „Sėsk, aš tave pavėžysiu“. Juodelė atsako: „Tu sėsk, aš tave pavėžysiu“. „Tu mane nepaveši“, ginčijasi raganaitė. Juodelė: „Pavešiu“. Raganaitė įsisėdo į vežimėlį, tuoj lapė įšoko su kirviu ir nukirto raganaitei galvą. Raganaitę iškepė ir padėjo ant stalo, o galvą padėjo ant pagalvės. tr užklojo. Juodelę gi paslėpė į kiaurą beržą. Parėjusios raganos suėdė mėsą ir dainuoja: „Voliokimės, kočiokimės, tai gardi Juodelės mėselė“. Juodelė, berže tupėdama, atsakė: „Voliokitės, kočiokitės, raganaitės mėsos priėdusios“. Išgirdusios, raganos baisiai perpyko, šoko į lovą dukterį kelti. O žiūri — dukters tik galva. Laumės -raganos tiesiog padūko. Pagriebusios kirvius, šoko kirsti beržą. Kirto,

kirto — pailso. Nuėjo pasilsėti. Lapė, iš miško atbėgus, paėmė kirvius ir atšipino į akmenį. Raganos, atėjusios kirsti beržą, vėl pailso. Vėl ilsėjosi. Atėjusios vėl kirto, bet pamačius, kad baisiai kirviai atšipę, nuėjo patekinti. Lapė atbėgo, išėmė Juodele ir parnešė namo. Tėvai labai džiaugėsi. Ir lapės nepamiršo pavaišinti.

Papasakojo Ona Paukštienė iš Lūšnos.