Našlaitė Elenytė ir Joniukas-aviniukas

Buvo brolis ir sesuo, vardais—Joniukas ir Elenytė. Tėvai numirė, ir juodu išėjo iš namų laimės jieškotų.

Buvo vasara. Saulė kaitino. Joniukas ištroško, norėtų gerti, bet upelio nebuvo arti. Išidamas keliu jis pamatė smėly išmygtą arklio pėdą, pilną vandens, ir sako seseriai: „Elenyte, taip noriu gerti! aš išgersiu iš to pėdo vandenį.“ Bet sesuo atsakė: „Negerk, broliuk, kumeliuku pavirsi.“ Nuėjo toliaus. Joniukas pamatė jaučio pėdą, pilną vandens, ir panorėjo išgerti vandenį, bet Elenytė vėl pasakė: „Negerk to vandens, jaučiuku pavirsi.“

Nuėjo toliaus. Joniukas trokšta, nebepacina. Jis pamatė smėly aviniuko pėdą ir nebeklausdamas sesers išgėrė iš jo vandenį. Sesuo tik pamatė, kad brolio nebėr, dar apsidairė, ir pamatė brolio vietoje aviniuką. Ji ilgai verkė apkabinusi aviniuką už kaklo, bet tas verksmas nieko negelbėjo: brolis pasiliko aviniuku.

Eina ji toliaus aviniuku vedina. Apie vakarą priėjo karaliaus rūmus. Kieman bijojo eiti. nes ten buvo piktų šunų; užlipo ant kaugės šieno, užsikėlė aviniuką ir užmigo. Ant rytojaus karalius, pamateės ką gulint ant šieno, išsiuntė tarnus, kad nuėję pasižiūrėtų, kas ten yra. Tarnai pagrįžę sako karaliui. kad ant šieno gulinti tokia graži mergytė ir turinti ant kelių aviniuką. Karalius liepė atvesti mergytę. Tarnai atvedė ją. Karalius patyręs, kad ji yra našlaitė, ryžos ją užauginti. Ir taip ji pasiliko karaliaus rūmuose.

Po kiek laiko karalius užsimanė piauti aviniuką. Mergytė prašo karaliaus, kad to aviniuko nepiautų, nes tas aviniukas esąs jos brolis. Karalius išpradžios nenorėjo tikėti, bet paskui paklausė jos ir paliko jai aviniuką.

Praėjo keliatas metų. Elenytė užaugo. Buvo liekna, graži, gera mergelė. Karaliui ji labai patiko, ir jis vedė ją. Bet ten-pat gyveno laumė-ragana, kuri baisiai norėjo, kad ją vestų karalius. Toji ragana dabar Elenytei labai pavydėjo: ar žūt ar būt, ryžos jai galą padaryti.

Vieną kart Elena ėjo maudytųs. Laumė-ragana stūmė ją vandenin, o pati apsitaisė jos rūbais ir nuėjo karaliaus rūmuosna, norėdama užimti Elenos vietą. Elena įstumta vandenin neprigėrė, bet pavirto aukso kuoja. Laumė nuėjusi rūmuosna apsimetė ligoniu. Ji atsigulė Ilovon ir tarė karaliui: „Kaip man įgriso tas avinas! liepk jį susimildamas papiauti.“ Karalius nusigando, sako: „Ar tu kliedi? tu nori aviniuką piauti! tu juk visados sakydavai, kad čia tavo brolis Joniukas... ir jį taip tausojai, mylėjai!“ Laumė-ragana atsakė: „Aš tuomet kvaila buvau... aš tyčia taip sakiau... argi avinas bus mano broliu!? Aš dabar sergu, ir jeigu to avino mėsos negausiu,—numirsiu.“ Karalius jai sako, kad šiaipjau

avieną valgytų, bet laumė vis sakos negyvęsianti, jei karalius to avino nepapiaudįsiąs. Karaliui labai gailėjo aviniuko, ir nepiovė. Tik jam labai keista išrodė, kad jo pati, kuri aviniuką taip mylėjo, nori jo mėsos pavalgyti. Aviniukas suprato, kad laumė nori jį piauti; nuėjo ant krašto ežero, kuriame buvo jo prigėrusioji sesuo, ir taip ėmė dainuoti:

„Elena sese, Elenyte, Elenyte!

Žada ponulis mane piauti, piauti, mane piauti:

Jau visi tarnai peilius galanda,

Dvaro mergelės geldas mazgoja (du kartų),

Laumė-ragana mėselės geidžia.“ Elenytė iš ežero atsakė:

„Avine broli, avinėli, avinėli!

Pasakyk ponuliui, karaliūnui, karaliūnui:

Tegu sušaukia visą valsčių,

Tegu numezga šilko tinklą,

Tegu pagauna aukso kuoją“.

Tarnai, išgirdę aviniuką dainuojant ir žuvelę jam iš vandens atsakant, papasakojo ką girdėję karaliui. Karalius ant rytojaus atėjo ant ežero krašto ir palindo po krūmu, kad jo avinėlis nematytų. Aviniukas vėl atėjo ant ežero krašto ir vėl dainuoja:

„Llena sese, Elenyte, Elenyte! ir t.t.

O sesuo jam iš vandens vėl atsakė. Karalius visa girdėjo: parėjęs namo sušaukė visą valsčių ir liepė dirbti šilko tinklą. Numegzdinęs tinklą, tuoj liepė pagauti kuoją. Kuoja, ištraukta iš vandens, ir aviniukas tuoj pavirto žmonėmis. Karalius pažino savo tikrąją pačią, tuoj suprato, kad laumė-ragana ją buvo prigirdžius, norėdama užimti jos vietą, ir liepė ją užmušti, o pats su Elena ir Jonu pasiliko gyventi rūmuose, ir gyveno labai, labai laimingai.