Gulbė, karaliaus pati

Buvo du seneliu. Juodu eidavo kas rytas lydimų kirstų. Taip į juos priprato gulbelė: ima ataskrenda, sparnelius padeda, pavirsta mergyte, krosnį pakūrena, valgyt išverda, apmazgoja ir vėl išskrenda. Jiemdviem namai nerūpi: visada visa padaryta. Gailu tiktai, kad toji mergytė neiškenčia nepavirtusi gulbe. Nu, taip vieną rytą seniukas atsigulė po kubilu ir pastebėjo, kaip ji vieną sparną palikusi išėjo vandens. Taip seniukas čmė ir sudegino jos sparną. Jai taip ilgu, taip ilgu: gailu tėvo-močios, gailu mylimojo bernelio.

Ir atsitiko, kad tenai medžiojo karalius ir jam labai patiko toji mergytė. Jisai sako seniukui: „Aš tau duosiu milijoną pinigų, tik man ją ataduok!“ Ką darys senelis, ėmė ir atadavė. Parsivežė ją karalius, parsivežės vedė ir po. kiek laiko susigyveno sūnų. Ji pasamdė auklę, ir vieną dieną vaikščioja po sodną. Taip skrenda gulbės. Pirma skrenda jos tėvas ir gieda:

„Ziūriu-žiūriu, ir išvydau Savo dukrelę besėdinčią, Savo sūnelį besupančią, Šilkų skarele beryšinčią, Aukso žiedeliu bemūvinčią, Aukso knygelę beskaitančią! Mesiu, dukrele, savo sparną, Palik sūnelį vargų vargti.“

Sugrudo jos širdelė, rieda-krenta ašarėlės. Galop

tėveliui giedodama atsakė;

Na

„Nemesk, tėveli, savo sparno, Neliksiu sūnelio vargų vargti.“

Parėjo vidun. Karalius klausia: „Kodėl tavo akįs ašarotos?“ Sako: „Berniukas verkė, ir aš verkiau.“

Kitą dien vėl taip-pat: močia skrenda ir vėl taip-pat. gieda. Paskum skrido brolis, sesuo. Antgalo skrenda jos bernelis ir gieda:

„Ziuriu-žiūriu, ir išvydau Savo mergelę besėdinčią...

Mesiu, mergele, šavo sparną, Palik sūnelį vargų vargti.“

Ji nebetvėrė ir atsakė:

„Numesk, berneli, savo sparną, Liksiu sūnelį vargų vargti“ |

Bernelis numetė jai sparną, ji ir išskrido.

Paskum tas jos bernelis ir žuvo: ar kas nušovė ar taip jau laikas priėjo. Taip ji vėl nebeturi su kuo gyventi, o karalius, jos nesulaukęs, vedė laumę-raganą. Taip ji ataskrenda į karalių, sparnelius padeda, sūnų nuprausia, pažindo ir išskrizdama užgieda:

„Miega ponios, Miega ponai, Miega ponios.

Miega sargės,

Miega sargai,

Miega sargės. Mano sūnelis panaktinis, Gale kolų gulėdamas, Gailias ašarėles lieja.“

O tas vaikas, kai jį užmigdo, miega, ligi motynai vėl neatskridus. Taip karalius stebisi, kas tai yra, kad tas vaikas taip miega. Vieną kart jis pamatė, ką ji daro, ir išgirdo, kaip išskrizdama sugieda. Tuo tarpu atėjo į jį seneliukas. Taip jis klausia to seneliuko, kaip galėtų ją pagauti? Senelis sako: „Pasižiūrėk, pro kurį langą jinai įskrenda, papilk deguto, tai jos kojos ir sparnai prilips; iš kairės rankos griebk, dešinėn mesk, —kaip buvo ponia, taip ir bus.“ Karalius taip ir padarė: papy-

=.

lė deguto—jos kojos ir sparnai prilipo, iš kairės rankos: griebė, dešinėn metė—kaip buvo ponia, taip vėl ponia. tapo. Karalius laumę nužūdė, ir juodu vėl gyveno.

Tr aš ten buvau, midų-vyną gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau; pušynu važiavau, vyžoje pinigus vežiau, mano pinigai išbyrėjo, tamsta (į klausytoją sakoma) surinkai, šitą švarką (arba kitą kokį daiktą) nusipirkai, dabar ataduok!