Užkeikta Vinkšninės piliakalnis

Vinkšninės piliakalnis — tai užkeikta vieta, ir ten vaikščioti negalima.

Kas ten lankosi, geru nepabaigia. Giraičių sodžiuje, man ten betarnaujant, taip žmonės pasakojo: buvo ten vienas bernas, irgi samdininkas, atėjęs iš

Ilgininkų sodžiaus. Kai jis išgirdo pasakas apie tą kalną, kad ten yra užkeiktas kunigaikštis ir kad ten vaidenasi netik naktimis, bet ir vakarais, jis tuo nepatikėjo, tik pasijuokė. Vieną gražų vakarą, išjojęs naktigonėn, jis nusivedė arklius į tą kalną ir paleido juos krūmuosna, o pats užlipo ant pačios piliakalnio viršūnės, susikūrė laužą ir atsigulė miego. .

Vidunakty parbėgo arkliai namo net užsiputoję, o berno nebuvo. Žmonės nesirūpino, pamanė, kad arklius vilkai nugąsdino, ir todel jie namo parbėgo, o bernas pamigęs negirdėjo ir pasiliko miške. Tik saulei gerokai patekėjus ir bernui vis negrįštant namo, ėmė ūkininkas pykti, o paskui net nerimauti. Nuėjęs tvartan arklių laukan išleistų, pamatė, kad arkliai visu kūnu dreba ir nenori eiti iš tvarto. Taip buvo nugąsdinti. Tuomet žmogus dasiprotėjo, kad berną turėjo ištikti kažkas baisaus, ir nuėjo, pasikvietęs kelis kaimynus, jo ieškotų. Kadangi bernas iš vakaro juokėsi, kad josiąs į užkerėtą kunigaikštį svečiuosna, dasiprotėjo, kad jis reikia ieškoti pas piliakalnį. Nuėję ten surado jį be žado. Jis gulėjo, kaip negyvas, ir akys jam buvo išplėštos,

Kai jį parnešė namo, ir jis atsipotrino, tai papasakojo, kad vidunakty pasigirdo kalne didžiausias riksmas, dejavimas, spiegimas, lyg ten kazką žudė; pakilo baisi vėtra ir išnešiojo laužą į visas šalis. Nesuspėjo jis atsikelti, kai jį puolė kažkokis didelis paukštis, juodas kranklys, ir ėmė mušti jį snapu ir sparnais galvon. Pagaliau jį parbloškė, ir kas buvo toliau, jis nieko nebepamena.

Žmonės nutarė tuojaus parvežti kunigą, kad jis pašventintų tą kalną. Dargi sumanė ten kryžių pastatyti, kad iš ten dingtų visi pikti monai. Juk kur stovi kryžius, ten negali laikytis velnias. Pakinkė žmonės arklius, kad kunigo važiuotų, bet pakilo tokia audra, tokis bangas, perkūnas taip ėmė trankyti, jog ir manyti negalima buvo iš kiemo išvažiuoti. Audra siuto ilgai, kunigo važiuoti buvo vėlu, ir nutarė kitai dienai atidėti. Kai tik arklius iškinkė, nustojo ir liję ir griaudę, ir dangus nusiblaivė, pagiedrėjo. . Tas pats atsikartojo kitą ir trečią dieną. Tuomet žmonės suprato, kad piktasis jiems kliudo. Bet visgi pagaliau kunigą parvežė, kryžių pagamino, ir jį kunigas pašventino. Kai kunigas norėjo eiti kalną šventintų, vėl audra ėmė siausti, bet kunigėlis jos nepaisė, nuėjo lietuje su žmonėmis, kalną pašventino ir kryžių ten pastatė ir nieko blogo jų neištiko. Bet kryžius ten neilgai stovėjo. Dar žmonės nesugrįžo namo, kai kryžiun trenkė perkūnas, ir kilo viesulas, kurs nunešė kryžių net vidurin pievų. Bet nuo to laiko visgi, sako, ten nebesivaidena, ir kad būtų ką nors kas pikto ištikęs, nebe girdėti. Tik žmonės ten vaikščioti tai jau vengia net dieną.

Papasakojo Marcelė Babavičiūtė iš Pilvingių sodžiaus.