Velnių supiltas kalnas

Kur dar yra Švendubrės pievos paliai Kubelnyčios upelį, seniou iynai buvo dzidelis ažaras. Vidury to ažaro buvo dzidetė sala. Viduryj tos salos aukštas ir status kalnas. Jis ty ne pač acirado, bet buvo velnių supiltas. An to kalno stovėjo dzideli namai iš dzidziausių akmenų sudėci. Iš kokių akmenų -ciei namai buvo subudavoci, galima ir dar ragėč, kad vienas tokių akmenų guli kitoj pusėj Švendubrės. Tai paskucinis akmuoi, kurį velnias nešė, kad pagynėč namus stacycia. Cik gaidzys užgiedojo ir jis in daiktų jo nedanešė ir išlaido iš nagų. Tiap ir liko ciei namai nepagynėci ik šiai dzienai. Tas akmuoi tokis dzidelys, kad ir šimtai tūkstanciai žmonių jo iš daikto nepajudzytų. Tuos dzidziausius namus irgi velniai statė. Sako, seniai, seniai toj saloj gyveno dzidelis čėrounykas. Jis tiap mokėjo čėravoč, kad ne jis velnių, bet jo velniai bijojo ir darbujo jam kap prasci bernai — ir arė, ir akėjo ir darė visa, kų jis cik liepė. Jis tai velniam ir liepe supilcia dzidelį kalnų, o an to kalno pastacyč tokius dzidelius namus, kokių visam sviety niekur kitur nebuvo. Toki buvo dzideli namai. Tūosna namūosna jis KHepė suneščia visų auksų ir visų sidabrų, kokis cik buvo kano nors pamestas, ar žemėn apkastas. Ir velniai ciek jo ty prinešė, kad užkrovė visus namus ik lubų. Kap tas čėrounykas pasdarė labai bagotas, delto jis pastraino dzidziausių miestų. Tan miestan laido gyvencia visus, kas cik norėjo. Bet kas cik ty ajo gyvencia, tas turėjo tam čėrounykui užrašyč savo dūšių ir turėjo kfousyč jo visadu. LIž tai tas čėrounykas davė tam žmogu gražausius namus, brangiausius rūbus, valgyč ir gercia, ko cik jis norėjo: Nor tai buvo dzidelis griekas ir užrašyc jam savo dūšių buvo vis ciek, kap velniu ją parducė, visgi radosi labai doug žmonių, kuriei suciko tai da:vcia, ir miestas vis augo ir augo, koi nepasidarė visų miestų dzidziausias. Jis buvo tokis dzidelis, kad aplinkui jį apeič pėsciam. žmogus galėjo cik per sapcynias dzienas. Kap tas miestas pasidarė tokis -dzidelis, tai tas čėrounykas jou nieko nenorėjo ktousycia, nei net pacio ciesorous. Tadu ciesorus liepė nusiūscia prieš jį dougel vaisko, kad jį suimtų, turmon pasodzytų ir pacį miestų sugroutų. Bet čėrounykas visų tų ciesorous vaiskų pamušė. Delto ciek doug kaulų tynai aplinkui yra. Ciesorus tadu surinko dar dougiou vaisko ir paskvietė talkon dar kitų karalių, bet ir vėl čėrounykas jų visų vaiskų sumušė. Tadu ciei du karaliai dar dougiou vaisko surinko ir paskvietė talkon dūr tracių karalių. Visų trijų karalių vaisko čėrounykas jou sumuščia negalėjo, labai jou buvo dzidelė galybė, ir trijų karalių vaiskas apgulė azarų aplinkui, bet in miestų priaicia vis negatėjo. Nori padaryč cilto per ažarų in miestų, prikerta priveža medzio, nugrindzia jou to in pusį ažaro. Bet išeina čėrounykas, ima čėravoč, sukelia dzidziausį bangų. sudrumscia ažarų, vėtra išardo ciltų, ir perkūnas medzius sudegina. Tiap per visus metus ir negatėjo karaliai priaič in miestų. Jou norėjo isiskirscyč tr aič kur kas sau, cik acirado vienas tokis žmogucis, kuris apšėmė tų čėrounykų nušaucia. Cik prašė duoč jam sidabrinį guzikų, an švento vandenio nulėtų. prismušė muškietų, liepė karaliam vėl ciltų

grinšč, o pač nuploukė in salų ir paskavojo nendrėsa. Kap cik išajo čėrounykas čėravocia, šovė in jį žmogelis sidabriniu guziku ir užmušė čerounykū. Nuvirto čėrounykas, bet ir tas žmogelis irgi nuvirto negyvas. Mirdamas čėrounykas užčėravojo visų miestų: sala su iniestu, su kalnu, su čėrounyko dvarais pranyko po vandeniu. Pamatė karaliai, kad nėra nei salos, nei miesto, gaila buvo jiem ciek gero, ir sumanė jiei ažarų išlaišcia, kad miesto turtas užgrėbč ir liepė jiei savo vaisku kascia Nemunan ravų. Kasė, kasė, iškasė giliausių ravų. Vanduoi, kap siena, stovi ir neina ravu. Ko nedarė, ko nedarė — neploukia vanduo ravu ir gana! Sugodoj tadu karaliai ieškocia tokio čėrounyko, kuris nog ažaro čėrus nuimių.

Trysa karalystėsa ieškojo, bet gi surado tokį, kuris apšėmė ažarų acičėravocia. Visų nedėlių nog pacio paldzienyko čėravojo. Nedėlion per mišias ažaras pasikėlė, sustaugė ir nuvejo, cik ne ravu, bet kalnais ir kfonėmi. Kap jis ajo, visi žmonės iš bažnyčios išbėginėjo žūrėč ir dzyvinosi, net ir pac kunigas, mišių nepagynėjis: tiap su kyliku, su arnotu ir nuvejo net in Nemunų. Ažaras nuvejo ir apsistojo kur tai pas Prūsų gronyčių ir ty daugel žmonių paskandzino, dzideh šalį užtėjo ir tynai sustojo. Kap cik ažaras išejo, miestas dar giliou žamėn nugutė. Tiap nieko ir nepadarė karaliai, turtais ir čėrounyko geru nepasinoudojo. O tas miestas ir nūnai po žemi dar yra, ir visi žmonės ty gyvi ik nūnai dzienos. Sakė, prieš svieto pagynų jis vel viršun isikeis, ir tas čėrounykas vėl bus galingas ir tų trijų karalių žemę užvajavos ir pač jis bus an jų visų karalius. Sako, ir dabar, jon Velykų nūkcį jis atgyja, išaina an Nemuno kranto ir žūro, ar jam jou ne čėsas gryžčia viršun.

Papasakojo Krisia Kavaliauskienė iš Ratnyčios (atatekėjusi iš Marcinkonių krašto). '