Kaip laumės gyvulius ir žmones slogina

Buvo toks ukinįkas; ale sykį jam vėlai no arklių gryžtant, išgirdo, kad ant viso kiemo karvė tvarte stena. Jis in6jo in tvartą pažiurėt, kas tai karvei daros; kaip jis in tvartą in6jo, karvė tykiai stovi, kaip jis išėjo iš tvarto, jau karvė vėl teip stena; jis — vėl in tvartą, toj karvė vel tyka, tai jis suprato, kad tai laumė slogino. Ale kitą naktį jis užlipo an tvarto, atsiguls žiurėt, iš kur ji ateina. Jis kaip tik pradūjo migdytis, pajuto — Moteriška, baltai apsirengus, jau jį slogina, teip kad jis nė pasijudįt negali. O kada jau paliovė sloginus jį, tai jis ją griebė, ale ji paamuko ir nepagavo. Toliau jau toj laumė pas karvę visai neina, ale jau pradėjo jį kas

nakt slogįt. Jis atsiminė, kad šermukšnine lazda gali velnią numuštie; vakare, aidams gultie, „pasidėjo šermukšninę lazdą: toj laumė, kaip tik atėjo, jis su taj' laz da plumterė', toj laumė prapuolė. Kitą nakt' ir da jis ją atsigynė; toliau jau niekas negelbėjo — jau, būdavo, slogina ir slogina, o toliau jau pradėjo ir po du syk slogitie ir teip jau tą žmogų subaigė, kad jis negali nė paaitt Pamatė viena išmintinga moteriškė, sako: „kodėl tu teip blogai išrodait" Bako: „jau manę baigia laumė dusyt, ir jokią rodą su jaj nerandu." Sako: „tu mėgįk pasistatyt gale galvos zerkolą; aš girdėjau, kad laumės zerkolo bijo". Tas žmogus, aidams gult, ties galva pasistat6 zerkolą, ale toj laumė, kaip tik €m6 elogyt, pakėlus galvą, pamat6 pati eavę, išsigandus nusivertė no jo ir daugiau jau ji neatėjo. (Nog Juozo Šinkevičiaus iš Ožkabalių.)