VĖLĖS
Į sakmių mišką

Raganos · 1930-01-01T00:00:00Z M. RINKINYS

Raganius Šarūnas

· 3 min. skaitymo · Šaltiniai ir teksto kilmė

SUSIJUSIOS BŪTYBĖS Velnias · Ragana · Vėlė · Perkūnas

Šios sakmės vaizdinys · DI meninė interpretacija Pažvelgti iš arčiau
Senojo leidinio tekstas

Išsaugota šaltinio rašyba ir tarmė.

Senais, labai senais laikais, gyveno didelis raganius. Jis buvo ne paprastas žmogus, bet karaliūnas, turėjo didelius rūmus, daugel dvarų ir daugel turtų, bet vis jam buvo maža, jis vis dar daugiau norėjo turėti. Todel ir raganium tapo, todel ir piktajam parsidavė, nes velnias pažadėjo jam atiduoti visą pasaulį, jei tik ištikimai jam tarnaus ir žmones vargins.

Išmoko jis visokių burtų, mokėjo paukščiu virsti, lekioti padangėse, žvėrimi pavirsti, giriomis, tankumynais skristi. Surinko jis didelį būrį kareivių ir ėmė kariauti su kitų šalių karaliais. Niekas jo nugalėti nenugalėjo, tik jis vis kitus. Kad ir labai dauge! kareivių kiti turėjo, bet jis dar daugiau jų turėjo, todel, kad jis, kai žmonės suminga, liepia išnešti pelų maišus ir iškratyti ant vėjo. Kai pelus vėjas išblaško po laukus, jis šūktelėja riktelėja — ir kiekvienas pelas žmogumi pavirsta ir eina su juo prieš kitus karalius.

Kariauja dieną, daug žmonių žūna, jau, rodos, jo visus kareivius pamuša, bet vidunaktį stoja ant kalno, šūktelėja riktelėja — ir visi jo žuvę kareiviai vėl atgyja ir vėl nuo ryto eina muštis su svetimos šalies karaliais. Ir taip mušasi, kol nugali.

Nusigando visi karaliai, kur kuris galėdamas paspruko, išsislapstė, ir liko visam pasauly tik jis vienas, kaip kad velnias įam buvo žadėjęs.

Sugrįžo tada jis namo, apsigyveno savo rūmuose, kurie buvo ant Balyno kalno. Bet kadangi jis buvo raganius, tai jis nemėgo katalikų, neapkentė kunigų ir liepė griauti bažnyčias, kur tik jos yra.

Verkė žmonės, tai matydami, prašė, kad negriautų, o jisai tik juokėsi, o klausyti neklausė. Tuos, kurie norėjo ginti bažnyčias, jis liepė suimti ir baisiai kankinti.

Tada atėjo pas jį žmona ir ėmė prašyti, kad žmonių nekamuotų, bažnyčių neardytų, o geriau apie Dievą pagalvotų, nes Dievas jį visuomet gali nubausti ligomis, nelaimėmis...

Kai ėmė žmona kalbėti, Dievą minėti, įsiuto tasai karalius, o įsiutęs stvėrė kalaviją ir nukirto jai galvą.

Tada atėjo motina jo ir ėmė dar labiau jį barti, kam žmones kankina, kam bažnyčias griauna, kam Dievą rūstina, kam žmonos kraują praliejęs... Barė barė ir prakeikti Dievo vardu pažadėjo.

Kai išgirdo tai, vėl įsiuto tasai karalius, stvėrė vėl kalaviją ir nukirto motinai galvą. Bet toji mirdama suspėjo jį prakeikti — ir pavirto jisai akmenimi, o perkūnas nutrenkė jo dvarą giliai žemėn, kur jis ir dabar tebėra. Tame dvare ir dabar tasai karalius akmenim pavirtęs kankinasi. Tik vieną kartą per metus jis tampa žmogumi, iškyla ant kalno ir dairosi, teiraujasi, ar greitai bus pasaulio pabaiga.

Tą karalių žmonės vadina Šarūnu. Ir Balyno kalnelį todel seniau vadindavo Šarūno kalnu.

Papasakojo Petras Kasiulynas iš Subartonių kaimo, 72 metų, 1905 m, VI. 14.

Šaltinis ir teksto kilmė
Leidinys
Mūsų tautosaka. T. 1 ( 1930), 1930-01-01T00:00:00Z, Nr. 7
Skaitmeninė kopija
Internet Archive
Licencija
Public Domain Mark 1.0